Beveik 90 milijonų metų maždaug 0,9 kilogramo svorio skeletas gulėjo pasislėpęs Patagonijos raudonuosiuose smiltainiuose. Mažas ir trapus radinys ilgą laiką liko nepastebėtas, tačiau dabar mokslininkai mano, kad būtent jis padėjo įminti vieną seniausių paleontologijos mįslių.
Minesotos universiteto mokslininko Peterio Makovicky ir Argentinos tyrėjo Sebastián Apesteguía vadovaujama komanda pristatė beveik visiškai išlikusį dinozauro Alnashetri cerropoliciensis skeletą. Šis radinys laikomas ypač reikšmingu, nes padeda geriau suprasti mažų, paukščius primenančių dinozaurų evoliuciją.
Šie gyvūnai, svėrę mažiau nei du svarus, yra vieni mažiausių ne paukščių dinozaurų, kada nors rastų Pietų Amerikoje. Jie priklausė alvarezsaurams – nedidelių, paukštį primenančių dinozaurų linijai, kuri ilgą laiką fosilijų įrašuose paleontologams buvo tarsi paslaptingas šešėlis.
Iki šiol tyrėjai dažniausiai turėjo tik pavienius, fragmentiškus šios grupės kaulus. Dėl to buvo sunku tiksliai nustatyti, kaip šie gyvūnai atrodė ir kaip kito jų anatomija.
Naujasis radinys situaciją iš esmės pakeitė. Skeletas išliko beveik pilnas ir sujungtas sąnariais, todėl mokslininkai galėjo nuosekliai ištirti viso kūno sandarą.
Pasak Peterio Makovicky, tokio masto atradimas paleontologijoje prilygsta istoriniam proveržiui. Jis palygino šį skeletą su Rozetos akmeniu, kuris padėjo iššifruoti senovės Egipto hieroglifus.
Turint beveik pilną skeletą, dabar galima gerokai tiksliau interpretuoti ir anksčiau rastus fragmentus. Tai padeda atkurti, kaip laikui bėgant keitėsi šių dinozaurų kūno dydis ir sandara.
Alvarezsaurai ilgai išliko mįslingi ir dėl kitos priežasties: geriausiai išsilaikiusios jų fosilijos daugiausia buvo aptinkamos Azijoje. Tuo tarpu Pietų Amerikoje randami pavyzdžiai dažniausiai būdavo itin fragmentiški ir sunkiai interpretuojami.
Maždaug 90 milijonų metų senumo Alnashetri cerropoliciensis skeletas buvo aptiktas šiaurinėje Patagonijos dalyje, Argentinoje, 2014 metais. Nors rūšis jau buvo aprašyta pagal pavienius kaulų fragmentus, šis radinys suteikė nepalyginamai daugiau informacijos.
Po atradimo mokslininkai beveik dešimtmetį kruopščiai preparavo ir konservavo trapų skeletą. Kaulai buvo labai ploni ir lengvai lūžtantys, todėl juos reikėjo itin atsargiai išvalyti bei paruošti tyrimams.
Alvarezsaurai garsėjo neįprasta kūno sandara: labai trumpomis priekinėmis galūnėmis su vienu dideliu, nagą primenančiu nykščiu ir smulkiais dantimis.
Ištyrus šį skeletą paaiškėjo, kad Alnashetri turėjo ilgesnes rankas ir didesnius dantis nei vėlesni šios grupės atstovai. Tai leidžia manyti, jog alvarezsaurai sumažėjo dar iki tol, kol įgijo itin specializuotas savybes, vėliau sietas su vabzdžiais mintančiu gyvenimo būdu.
Tyrimas taip pat parodė, kad rastas individas buvo visiškai suaugęs, nors jam tebuvo apie ketverius metus. Tai patvirtina, kad alvarezsaurai iš prigimties buvo labai maži dinozaurai, o ne, pavyzdžiui, didesnių rūšių jaunikliai.
Įdomu ir tai, kad net didžiausios šios grupės rūšys nebuvo itin stambios: kai kurios siekė maždaug žmogaus ūgį, o dauguma buvo dar mažesnės.
Nauji duomenys leidžia manyti, kad alvarezsaurai atsirado gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Tikėtina, kad jų kilmė siekia laikus, kai žemynai dar buvo sujungti į superžemyną Pangėją.
Tokiu atveju jų paplitimą po skirtingus žemynus galėjo lemti ne ilgos migracijos per vandenynus, o lėtas žemynų skilimas ir dreifas.
Skeletas rastas La Buitreros fosilijų telkinyje Argentinoje. Per pastaruosius dešimtmečius ši vietovė tapo viena svarbiausių Kreidos periodo gyvybės tyrimų vietų pasaulyje.
Per maždaug dvidešimt metų čia aptikta daugybė reikšmingų fosilijų: mažų dinozaurų liekanų, primityvių gyvačių, kardadančių žinduolių ir kitų smulkių gyvūnų.
Tokie radiniai leidžia pažvelgti į mažųjų gyvūnų pasaulį, kuris dinozaurų epochos tyrimuose neretai lieka nuošalyje. Nors dėmesio paprastai sulaukia milžiniški dinozaurai, būtent smulkesni gyvūnai padeda geriau suprasti senovės ekosistemas ir jų tarpusavio ryšius.
Vis dėlto tyrimai šioje vietovėje dar tikrai nesibaigė: mokslininkai jau ruošia ir analizuoja naujus radinius iš to paties regiono.
Tyrėjų teigimu, kitas svarbus alvarezsaurų istorijos skyrius vis dar slypi uolienose ir laukia, kol bus atidengtas.

