Roguelike žanro žaidimas „Blue Prince“ sulaukė didelio žaidėjų dėmesio dėl originalios idėjos ir įtraukiančio žaidimo ciklo. Dabar šis kūrinys pasirodė ir „Switch 2“ konsolėje: versija pritaikyta patogiam, tiksliam valdymui ir išnaudoja papildomas „Joy-Con“ galimybes. Žemiau – kuo „Blue Prince“ išsiskiria ir kodėl jis jau laikomas vienu įsimintiniausių pastarųjų metų nepriklausomų (indie) projektų.
„Blue Prince“ – kruopščiai suprojektuotas galvosūkių žaidimas, kuriame ypač stipriai pabrėžiama atmosfera ir nuotaika. Žaidėjui patikėta užduotis tyrinėti milžiniškus rūmus, kupinus paslapčių ir netikėtumų. Tačiau čia slypi esminis išskirtinumas: rūmus žaidėjas ne tik tyrinėja, bet ir pats juos kuria, dėliodamas po vieną kambarį.
Naujoje „Switch 2“ versijoje žaidimas pritaikytas pelės tipo valdymui, išnaudojant rečiau pasitelkiamą „Joy-Con“ funkcionalumą. Tai leidžia patogiai ir tiksliai dėlioti kambarių brėžinius, rinktis naujas patalpas ir greitai reaguoti į netikėtai iškylančius iššūkius. Dėl to žaidimo tempas išlieka dinamiškas, tačiau nereikalauja nuolatinės skubos – kiekvieną sprendimą galima ramiai apgalvoti.
Rūmų statymas vyksta naudojant tarsi magiškus mėlynus brėžinius. Kiekvienas brėžinys reiškia naują kambarį, o jo vietą ir kryptį žaidėjas pasirenka pats. Taip pamažu formuojasi unikalus rūmų planas, pilnas koridorių, akligatvių, slaptų kambarių ir paslaptingų erdvių. Šis mechanizmas sujungia taktinį planavimą ir kūrybiškumą: svarbu ne tik rasti kelią pirmyn, bet ir nuspręsti, kaip geriausiai panaudoti ribotą brėžinių skaičių.
Pagrindinis tikslas – kuo išsamiau ištirti rūmus ir atskleisti jų paslaptis. Visgi brėžinių kiekis ribotas, o kliūčių netrūksta. Natūraliai atsiranda akligatvių, neoptimalūs maršrutai ir situacijos, kai kelias užsibaigia. Būtent čia atsiskleidžia roguelike žanro esmė: pasiekus aklavietę tenka eiti miegoti ir taip užbaigti konkrečią žaidimo partiją.
Po poilsio rūmų struktūra ir kambariai sugeneruojami iš naujo – pradedama nuo pradžių, tačiau žaidėjas išsaugo svarbiausią dalyką: patirtį ir sukauptas žinias. Kiekvienas sugrįžimas skatina prisiminti ankstesnes klaidas, bandyti kitus maršrutus, kitaip dėlioti kambarius ir išradingiau naudoti brėžinius. Šis „išbandyk, suklysk, pasimokyk ir bandyk dar kartą“ ciklas sukuria stipriai įtraukiantį žaidimo ritmą.
Dėl idėjos ir jos įgyvendinimo „Blue Prince“ sulaukė daugybės pagyrų ir dažnai apibūdinamas kaip išskirtinės kokybės indie žaidimas. Kritikai jį vadina kone šedevru, ypač išskirdami atmosferą, vizualinį stilių ir žaidimo ciklo kokybę. Pasirodžius „Switch 2“ versijai, žaidimas tapo dar prieinamesnis tiems, kurie labiau vertina apgalvotą strategiją ir lėtai augančią įtampą, o ne greitą veiksmą.
Verta paminėti, kad „Blue Prince“ išskirtinumas pirmiausia kyla ne iš techninių efektų ar didelių reikalavimų aparatinei galiai, o iš meninės krypties ir bendros atmosferos. Nors žaidimas estetiškai patrauklus, grafiniu požiūriu jis nėra itin reiklus, todėl kai kuriems gali kilti klausimas, kodėl jis išleistas tik „Switch 2“, o ne ir pirmos kartos „Switch“. Vis dėlto kūrėjų sprendimas orientuotis į naujausią „Nintendo“ konsolę reiškia ir geriau pritaikytą valdymą bei sklandesnį veikimą.
„Blue Prince“ „Switch 2“ versija kainuoja 30 JAV dolerių, tačiau starto laikotarpiu taikoma nuolaida ir žaidimą galima įsigyti už 20 JAV dolerių. Atsižvelgiant į žaidimo trukmę, pakartotinio žaidimo vertę ir nuolat atsiveriančias naujas kombinacijas, tai patrauklus pasirinkimas tiems, kurie ieško įtraukiančio, intelektualaus ir atmosferiško žaidimo savo kolekcijai.
