Dainora Remeza
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Viena savaitė ir kelios dešimtys filmų. Kino iliuzija paleidžia tik labai trumpam ir visiškai žemiškiems reikalams, tokiems kaip miegas ar žingsniams iki kitos kino salės. Būtent taip atrodo kinomano dienos festivaliuose, kuriuose laikas ne valandomis, bet filmo seansais skaičiuojamas. Edvinas Pukšta – daugelio kino festivalių pilietis, kino apžvalgininkas, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas, tačiau visų labiausiai tai tiesiog žmogus, kuris labai myli kiną.
Mylėti kiną, tai kaip mylėti žmogų. Kai norisi kuo daugiau su juo būti, jį pažinti, būti arti. „Man kinas yra gyvenimo džiaugsmas”, – pokalbio pradžioje atvirauja Edvinas ir pasidžiaugia, jog yra iš tų, kuris neturi darbo, tačiau turi mėgstamą veiklą, kuri aprūpina finansiškai. O viskas prasidėjo dar mokykloje nuo eilinės pažinties su Chucko Norriso, Van Damo ir Jackie Chano herojais. Kino manija tuomet masino daugelį ir Edvinas jai pasidavė – „klimpau rimtyn, rimtyn ir atradau save”. Gyventi šalia kino Edvinui tapo svajonė ir tikslas.
Atvežė Ameliją
Siekdamas didžiosios svajonės prieš dvidešimt metų Edvinas gavo akreditaciją į Kanų kino festivalį, į kurį išvyko automobiliu ant ratų („Niekuomet viešbučiuose ir negyvenu”) ir iš jo parvežė į Lietuvą „Ameliją iš Monmartro”.
„Kai pamačiau Ameliją, man iškart nušvietė, kad šitą filmą būtina parodyti Lietuvai”, – pasakoja Edvinas. Sugebėjo tuo įtikinti kartu buvusius filmų platintojus iš Lietuvos ir ką gi, „Amelija iš Monmartro” mušė žiūrimumo rekordus! Tuomet ir platintojai, ir pats Edvinas suprato, kad publiką jis supranta, jog gali parinkti filmus. Tai suteikė didelį pasitenkinimo jausmą, kuris neapleidžia ir šiandien, rengiant didžiausio kino festivalio Lietuvoje programą.
Filmai gali keisti gyvenimus. Ir jie keičia. Štai, Edvinas po pasiektos Kanų svajonės „sutikęs” Ameliją Monmartre šiuo susitikimu gyvena iki šiol. „Šitą filmą mačiau turbūt penkiolika kartų. Tai mano sielos filmas. Aš kaip Amelija, kuri nori atrasti pasaulį, padaryti kitus žmones laimingus“, – teigia Edvinas. Pats puikiausias instrumentas, anot jo, festivalis „Kino pavasaris”, nuo kuris Edvinas nepasitraukia ištisus metus. „Kinas yra žmonėms”, – šypsosi Edvinas ir džiaugiasi jo širdis kaskart matant salę pilną žiūrovų.
Žiaurių filmų teorija
Taip, Amelija jam tinka. Šiltas, ramus, niekur neskubantis tonas, atviras žvilgsnis ir nuo veido nedingstanti maloni šypsena. Vis dėlto nustebina Edvino prisipažinimas apie pomėgį žiūrėti žiaurius filmus. Kaip jis pats sako, jų būna gerų ir blogų. Pavyzdžiui, blogas yra „Pjūklas”. Anot jo, tokie filmai yra it smurto atrakcionas, skirtas sukelti tam tikram laikui nejaukumo įspūdį ir parduoti filmą. Tai laikinas įspūdis, kurio tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.
Edvinas teigia, kad kaip ir visuose filmuose, reikalingas originalumas, sugebėjimas per pirmas penkiolika minučių „užkabinti”. Pavyzdys būtų filmas „Aš regėjau šėtoną”. „Kai Sebastiano festivalyje jį žiūrėjau, salėje buvo juntama ypatinga atmosfera, o žmonės nuo pamatyto vaizdo iš nejaukumo kikeno. Tokio tipo filmai paprastai būna ne apie smurtą, jis pasirenkamas kaip instrumentas parodyti herojaus burtualumą, kuris taipogi būna suformuotas aplinkybių. Bet svarbiausia nepamiršti, kad filmai yra iliuzija”, – priduria Edvinas.
Filmams reikalingi skaičiai
Gyvenimas kino ritmu tai ne festivalių atmosfera, tačiau toks yra Edvino gyvenimas ištisus metus: domėjimasis būsimomis premjeromis, kitomis tarptautinio kino industrijos naujienomis, stebint lietuvių kino filmų lankomumą ir visą patirtį panaudojant „Kino pavasariui”.
Beje, Edvinas yra pirmasis, pradėjęs reitinguoti lietuvių lankomiausius kino filmus. „Aš puikiai sutariu su skaičiais. Mano lietuvių kalbos mokytoja turbūt nustebtų pamačiusi, kiek daug aš dabar rašau”,- šypsosi Edvinas. Ne literatūra, tačiau tikslieji mokslai buvo stiprioji kino mylėtojo pusė. O ir išsilavinimas – inžinerinė informatika, menkai besisiejanti su menų jauniausiuoju. Tačiau šiandien būtent dėka konkrečios lankomumo analizės, Edvinas gali nuspėti vieno ar kito filmo likimą. Deja, lankomumo statistika patį Edviną nudžiugina retai: „Man gaila žmonių, kai jie pažiūri vieną romantinę komediją, pažiūri kitą… kas iš esmės yra tas pats filmas. Keičiasi veidai, keičiasi aktoriai. Nieko naujo absoliučiai. Įdomu. Žiūriu žiūri. Baigiasi filmas ir išgaruoja iš galvos.” O tokie kino unikumai kaip W. Andersonas, D. Lynchas ar Cohenai nesulaukia deramo dėmesio.
Festivalių respublika
Kino festivaliai, anot Edvino, tai atskira respublika. Paprastai festivaliuose, kuriuose kasmet jis apsilanko (Kanų, Venecijos, Toronto, Sundanso, Berlyno, San Sebastiano ir kiti) renkasi tie patys kinu ar (ir) iš kino gyvenantys žmonės. Veidai pažįstami labiau nei vardai. Bendravimas tarpusavyje gana dalykiškas. Atvykstama čia dėl filmų dėl atmosferos. O atmosfera čia pulsuoja pačiomis įvairiausiomis emocijomis.
Ore sklando taip pat ir didžiulė įtampa, kurią tenka atlaikyti režisieriams, ypatingai debiutuojantiems, mat tuomet sprendžiasi jų filmo (o kartu ir tolimesnės ateities) likimas: patiks filmas publikai ar ne. Pasak Edvino, ne kartą teko jam pačiam palikti kino salę po kelių filmo epizodų, nes paprasčiausia gaila laiko, kai žinai, kad tuo metu kitoje salėje rodomas kur kas geresnis kino filmas.
Tikrųjų kino mylėtojų žurnalo puslapiuose ar ant raudono kilimo ištaigingai pasipuošusius žingsniuojant nepamatysi. Kaip teigia Edvinas, norint pagal protokolą tinkamai pasiruošti, praeiti raudonu kilimu tektų praleisti porą kino seansų, kas jau yra sunkiai suvokiama.
Paprašytas įvardinti paskutinį išskirtinį kino patyrimą, Edvinas prisimena San Sebastiane pamatytą „Kraują”: „Pradžioje buvau pasimetęs ir galvojau, ar tikrai noriu sėdėti ir žiūrėti. Bet iškentėjau, kol įvyko persilaužimas ir džiaugiausi, kad neišėjau, ir dabar tas filmas man stovi galvoje tarsi naujas. Nors po to aš pamačiau dar begalės filmų. Mintys sugrįžta”. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai filmas dėmesį užkariauja iš antro karto, mat festivalio tempas ne retai trukdo deramai įvertinti kūrinį.
Kinomanai nėra kažkuo išskirtiniai žmonės, tačiau be savito santykio su kinu jie turi ir savotiško pakvaišimo, teigia Edvinas, dažniausiai sulaukiantis klausimo, kaip sugeba prisiminti kelis iš eilės matytus filmus nesupainiojant jų siužeto. „Būti kinomanu – tai savotiškas gyvenimo būdas. Pasirinkau taip. Dėl to turbūt ir neturiu šeimos. Neturiu tam laiko. Ir nenorėčiau pavartoti žodžio vienišumas. Nelaikau savęs vienišu. Kiekvienas turi savo istoriją”, – užbaigia Edvina Pukšta.
