Japoninė prievarnė (Schizophragma hydrangeoides) neretai vadinama laipiojančios hortenzijos „seserimi“ – ir ne be priežasties. Abu augalai priklauso tai pačiai šeimai, lipa pasitelkdami orinines prisitvirtinančias šakneles ir geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje ar net šešėlyje. Vis dėlto skirtumai išryškėja augalams subrendus.
Japoninė prievarnė formuoja gerokai didesnius, širdiškos formos lapus, kurie nuo pavasario iki rudens sukuria tankią, vientisą žalumos sieną. Įspūdingi ir jos žiedynai – jie dažniausiai stambesni bei labiau dekoratyvūs. Smulkūs žiedai centre apsupti didesnių, sterilių žiedų vainiku, todėl visas žiedynas atrodo tarsi nusėtas baltų „drugelių“.
Pirmaisiais metais, lyginant su laipiojančia hortenzija, prievarnė auga lėčiau, tačiau vėliau tai kompensuoja ypatingu tankumu ir elegantiška laja. Be to, ji paprastai būna mažiau jautri trumpalaikiam dirvos išdžiūvimui ir geriau pakenčia vėsesnes, šiaurines ekspozicijas. Dėl šios priežasties ji tinka apželdinti šešėlines sienas, tvoras, mūrus ar pergoles ten, kur laipiojanti hortenzija žydi silpnai arba visai nežydi.
Nemažai sodininkų augina abu vijoklius kartu. Tokia pora dažnai pasiteisina: japoninė prievarnė pražysta kiek vėliau ir gali „užpildyti“ vietas, kuriose jos artima giminaitė prasčiau atsiskleidžia.
Reikalavimai ir auginimas
Tai augalas kantriems – pirmuosius trejus metus jis auga lėtai. Tačiau vėliau, gerai įsitvirtinęs, gali atsidėkoti dvigubai ir suformuoti itin dekoratyvią žalią uždangą. Auginimo principai nėra sudėtingi.
Vieta. Geriausiai tinka pusiau pavėsis arba šešėlis. Augalas gali pakęsti rytinę saulę, tačiau kaitri pietinė šviesa jam nepalanki ir gali apdeginti lapus.
Dirva. Kaip ir kiti hortenzijinių šeimos augalai, japoninė prievarnė mėgsta derlingą, humusingą, šiek tiek drėgną dirvą. Tinka silpnai rūgšti arba neutrali reakcija. Sunkios, užmirkstančios žemės augalui netinka.
Sodinimas. Sodinama pavasarį arba ankstyvą rudenį, netoli atramų, sienų, mūrų ar medžių kamienų. Jaunus augalus verta kurį laiką pririšti ir nukreipti, kol jie patys pradės tvirtai kabintis.
Laistymas. Pirmaisiais dviem sezonais po pasodinimo reikalingas reguliarus laistymas. Senesni augalai trumpus sausros periodus ištveria geriau, tačiau nuolatinio perlaistymo netoleruoja.
Tręšimas. Pavasarį galima patręšti rūgščiamėgiams augalams skirtomis trąšomis arba kompostu. Per didelis azoto kiekis skatina lapiją, bet gali silpninti žydėjimą.
Genėjimas. Privalomas jis nėra, tačiau augalas genėjimą pakelia gerai. Koreguoti geriausia po žydėjimo – pašalinant ligotus, pažeistus ar pernelyg į šonus „iššokusius“ ūglius. Svarbu prisiminti, kad žydima ant pernykščių ūglių, todėl rudenį ar prieš žydėjimą stipriai karpyti nereikėtų.
Dauginimas. Paprasčiausia dauginti atlankomis arba vasarą imant pusiau sumedėjusius auginius.
Kenkėjai ir ligos. Augalas laikomas atspariu, tačiau nepalankiomis sąlygomis kartais gali pasirodyti amarai arba miltligė.
Kaip suformuoti tankią, žalią sieną?
Mūsų sąlygomis japoninė prievarnė gali užaugti iki maždaug 6 metrų aukščio – to pakanka ne tik pergolei, bet ir namo sienai apželdinti. Apsivijusi medžius ji gali kopti dar aukščiau. Nors ilgainiui augalas pats uždengia paviršių, pirmus metus jam verta padėti.
Jaunus ūglius rekomenduojama švelniai pririšti prie atramų, išskleidžiant juos vėduoklės principu į šonus. Taip augalas neaugs vien vertikaliai, o pradės tankėti jau nuo pat pagrindo. Atramos turi būti tvirtos – vėliau vijoklis tampa sunkus.
Tvarkingą „žalią mūrą“ palaikyti padeda ir lengvas, formuojamasis genėjimas po žydėjimo, kol nepradėti formuoti nauji pumpurai. Pakanka pašalinti ūglius, kurie pernelyg nutolsta nuo sienos ar krypsta netinkama kryptimi. Naujas šakeles verta laiku nukreipti į atramą ir pririšti, kol jos dar nepradėjo tvirtintis orinėmis šaknelėmis.
Svarbiausia – kantriai augalą vesti pirmuosius 3–4 sezonus. Tuo metu jis daugiausia investuoja į šaknų sistemą, o vėliau augimas pastebimai pagreitėja. Įsitvirtinusi prievarnė paprastai puikiai reaguoja į švelnų genėjimą po žydėjimo: skatinamas šoninių ūglių augimas, tankėja lapija, o po kelerių metų galima džiaugtis vientisa, dekoratyvia lapų ir žiedų siena net ten, kur kiti vijokliai dažnai nuvilia.
