Turbūt kiekvienas mažo vaiko tėvas ar mama bent kartą yra susidūręs su tuo keistu periodu, kai mažylis ima viską mėtyti. Pirmiausia nuo aukštos kėdutės krenta šaukštelis. Po minutės skrenda dubenėlis. Tuoj paskui seka net ir maistas. Kuo garsiau trinkteli į grindis, tuo vaikas labiau susidomi. Tuo tarpu tėvai atsidūsta, susirenka, kartais pabara. Atrodo, lyg jis specialiai norėtų išvesti iš kantrybės.
Ilgainiui tai virsta kasdienybe. Žaislai krenta nuo sofos, batai metami prie durų, o jeigu pasitaiko daiktas su vandeniu – pabaiga aiški. Tėvai ima galvoti, kad vaikas nedrausmingas, nepaklūsta, net tyčia erzina. Tačiau tai, kas atrodo kaip išdaiga ar neklusnumas, iš tiesų gali būti visiškai natūrali raidos dalis.
Vaiko elgesys šiuo laikotarpiu yra tyrinėjimas. Mažyliai mokosi ne tik iš to, ką mato ar girdi. Jie pažįsta pasaulį per veiksmą, o metimas yra vienas iš jų. Tai būdas patikrinti, kas vyksta, kai daiktas krenta: ką jis daro, kaip sureaguoja mama ar tėtis, kas pasikeičia aplinkoje.
Kritimas nėra tik šėlsmas
Kai vaikas meta daiktą, jam įdomu ne tik tai, kaip jis krenta, bet ir tai, kas nutinka paskui. Koks garsas, ar sugrįžta tas pats daiktas, ar tėvai atneš, ar pasakys kažką, kiek kartų daiktas kris taip pat. Visa ši veikla yra paprastas eksperimentas.
Tai nėra savavališkas destruktyvus elgesys. Nors suaugusiems gali atrodyti, kad tai tiesiog erzina, vaikui tai yra jo būdas sužinoti, kaip veikia pasaulis. Jis pats dar nemoka paaiškinti, kas yra priežastis ir kas pasekmė. Tai jis patiria per judesį ir reakciją.
Šis elgesys ypač stiprus apie devintą mėnesį ir tęsiasi iki dvejų ar net trejų metų. Tai laikotarpis, kai vaiko motoriniai įgūdžiai sparčiai tobulėja. Rankos tampa stipresnės, pirštai tikslesni, o smalsumas dar gilesnis. Viskas, kas krenta, tampa šaltiniu naujam suvokimui.
Tėvų reakcija formuoja mokymosi patirtį
Nors tėvai dažnai pavargsta nuo daiktų mėtymo, svarbu žinoti, kad jų elgesys šioje situacijoje turi didelę reikšmę. Jei vaikas kiekvieną kartą išgirsta griežtą „ne“, jis gali imti manyti, kad tyrinėjimas yra draudžiamas, o juk tai slopina ne tik elgesį, bet ir smalsumą.
Žinoma, nereikia visko toleruoti. Jei vaikas meta sunkų daiktą į kitus žmones ar pavojingai elgiasi su stiklu, žinoma, kad reikalinga aiški riba. Tačiau jeigu kalba eina apie plastikinį šaukštelį ar minkštą žaislą, kurio kritimas nekelia grėsmės, galbūt verta tiesiog stebėti. Galima net padėti vaikui eksperimentuoti saugiai. Pasiūlyti dėžę, kurioje jis galės mesti kamuoliukus, stebėti, kaip jie rieda ar šokinėja.
Svarbu ne tik reaguoti, bet ir kalbėti. Kai vaikas numeta daiktą, galima pasakyti: šaukštelis nukrito, jis buvo sunkus, nukrito greitai. Tokie sakiniai padeda vaikui pradėti sieti veiksmą su rezultatu. Vėliau tai virsta pamatu sudėtingesniam mąstymui.
Kada verta sunerimti
Nors mėtymas yra normali raidos dalis, kartais jis tampa ženklu, kad vaikui trūksta dėmesio, jis jaučiasi neįtrauktas arba jam trūksta sensorinių patirčių. Jei vaikas nuolat meta viską, ką paima, nežiūri, kur metą, nereaguoja į reakcijas, tuomet verta pasitarti su specialistu.
Taip pat svarbu stebėti, ar vaiko elgesys laikui bėgant keičiasi. Jeigu metimas yra vienintelis būdas, kuriuo vaikas bendrauja ar žaidžia, gali būti, kad jam sunku rasti kitų veiklų. Tokiu atveju tėvų palaikymas ir pasiūlymai tampa ypač svarbūs.
Bet dažniausiai, jei vaikas meto daiktus, bet tuo pačiu ir domisi, kur jie nukrito, nori vėl juos pakelti ar laukia reakcijos – viskas yra taip, kaip turi būti. Tai laikinas etapas, kuris praeina, bet palieka svarbius raidos pėdsakus.
Žvilgsnis iš vaiko perspektyvos
Mažas vaikas pasaulį mato kitaip nei suaugęs. Jam viskas nauja: kiekvienas garsas, judesys ar daikto savybė yra vertinga informacija. Jeigu suaugęs žino, kad šaukštas nukris garsiai, o minkštas žaislas – tyliai, tai vaikui tai yra dar tik atrandama.
Todėl kai kitą kartą mažylis ims mėtyti daiktus, sustok ir pamąstyk, kas iš tikrųjų vyksta. Gal jis tiesiog tyrinėja greitį, garsą ar tavo reakciją. Gal jis stebi, ar vis dar bus taip pat, kaip vakar. Gal tai ne išdykavimas, o pirmas bandymas suprasti pasaulio logiką.
Ir jei pavyks į tai pažiūrėti ne per nekantrumo prizmę, o su šiek tiek smalsumo, šis etapas taps ne kova su netvarka, o tylus pritarimas – taip, tu mokaisi, aš matau ir esu čia, kai reikia.
