Vaiko balsas yra tylus, suaugusio žmogaus akys – tuščios. Jų istorijos prasideda nuo karo ir baigiasi nežinioje, kurią sukūrė okupacinis režimas. Šimtai tūkstančių vaikų, galbūt net daugiau, buvo išplėšti iš savo namų ir bandyti perauklėti, nužudyti, paversti „savais“.
Kai kurie iš jų grįžta, bet grįžta visai kitokie. Daugelis jų niekada neprisimins vaikystės, kurioje būtų džiaugsmas ar saugumas. Vietoj to jie kalba apie tylą, kurią neša po savęs deportacija, apie ausyse skambančius šūvius, apie slogų gydymą be nuskausminamųjų.
Apie gyvenimą, kuriame net mama tapo nepasiekiama. Vaikų likimai karo metu tampa moraliniu lakmusu kiekvienai visuomenei.
Ką reiškia karas iš vaiko perspektyvos? Tai, kai tavo mama miršta šalia, o tave operuoja be narkozės ir mokina garbinti Rusiją. Ir vis dėlto, net pačių žiauriausių spaudimų akivaizdoje jie lieka ukrainiečiais.
Skaičiai, kurių neįmanoma suskaičiuoti
Pasak Ukrainos prezidento patarėjos vaikų klausimais Darijos Herasymčiuk, yra tik apie 20 tūkstančių žinomų atvejų – tai vaikų, kurių duomenis pavyko surinkti iš tėvų, socialinių tinklų ar liudytojų. Tačiau realus deportuotų skaičius greičiausiai siekia šimtus tūkstančių.
2023 metų kovą Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė arešto orderį Vladimirui Putinui ir vaikų teisių įgaliotinei Marijai Lvovai-Belovai, būtent už vaikų deportaciją.
Maskva tai vadina evakuacija, tačiau Ukraina daug kartų prašė humanitarinių koridorių – Rusija visus atmetė. Vietoj to – bombardavimai, priverstinis vaikų išvežimas, vėliau – propagandiniai siužetai su šypsančiais vaikais Putino ekrane.
Sugrįžę vaikai – nebe tie patys
1300 vaikų pavyko sugrąžinti. Jie kalba nedaug. Kaip sako koordinavimo centro vadovė Irina Tuliakova, sugrąžinti vaikai yra labai tylūs – „maži suaugusieji“, išmokę išgyventi. Vienas tokių – Ilja iš Mariupolio. Jam buvo 10 metų, kai žuvo jo mama – rusų bomba ją tiesiog sunaikino.
Ilja pateko į Rusijos kontroliuojamą ligoninę, kur jam darė operaciją be narkozės, po to – bandė mokyti rusų kalbos ir filmuoti propagandai. Vis dėlto vaikas atsilaikė – jo rado ir išgelbėjo močiutė.
Dar viena skaudi istorija, tai Vlad iš Chersono. Rusų kareiviai jį paėmė naktį ir išvežė į Krymo stovyklą. Ten vaikus vertė giedoti Rusijos himną, iškėlinėti vėliavą, uždraudė kalbėti ukrainietiškai. Vieną rytą Vlad pakabino savo apatinius ant vėliavos stiebo vietoj Rusijos vėliavos.
Po šio protesto jam buvo skirtas „izoliatorius“. Kai kurį laiką mama jo negalėjo pasiekti, jam buvo sakoma – „tu niekam nebereikalingas“. Tai dažnas psichologinio spaudimo metodas.
Stovyklos, vaikų perauklėjimas ir manipuliacijos
Vaikai pasakoja apie stovyklas su pavadinimais kaip „Družba“ ar „Promenyj“. Maistas prastas, grikių košė, perlinė košė, spaudimas psichologinis. Buvęs „Berkut“ pareigūnas Valerijus Astachovas šaukė ant vaikų, degino Ukrainos vėliavą, vadino juos „fašistais“ ir „bendražmogiais“.
Vaikai kalba apie „važinėjimus su FSB“ – kai juos tiesiog imdavo į mašiną ir kažkur veždavo. Dauguma nepamena, kas tada vykdavo, galbūt dėl šoko, gal dėl taikytų metodų.
Kiti vaikai buvo perduoti į globos šeimas, kurioms išmokamos išmokos, bet kurios, kaip pasakojo vaikai, užsirakindavo duris, bijodamos „banderų“.
Kai vaikas tampa įkaitu rūsyje
Vienas iš išskirtinių atvejų – Vlad Buriakas. 2022 metų balandį jis buvo paimtas prie kontrolės posto ir nugabentas į vadinamąjį „filtracijos“ punktą. Po to į SIZO. Ten jis matė kankinimus, krauju pasruvusius kambarius, o kitame kampe – rusų karininką, kuris ramiai užrašinėjo parodymus.
Draugas iš kameros, kankinamas tris dienas, bandė nusižudyti, o Vladui teko valyti kraują. Jis išbuvo nelaisvėje 90 dienų. Paleistas jis kalbėjo apie gyvenimo pervertinimą.
„Kai buvau automobilyje, grįždamas į Ukrainą, jautėsi džiaugsmas. Bet protas dar viską analizavo. Dabar žinau – išgyventi įmanoma.“
Sugrįžę, bet su randais
Kiekvienas vaikas, kuris grįžta, gauna pagalbą. Jiems skiriami vadybininkai, suteikiama parama, padedama integruotis į švietimo sistemą. Tačiau gydytojai ir psichologai dažnai mini apleistą sveikatą, psichologinius randus. Bet tie patys ekspertai nuolat kartoja, jų stiprybė neįtikėtina.
Vaikai, kuriuos bandė perauklėti, žeminti, atimti jų tapatybę, grįžta kaip ukrainiečiai. Jie žino, kas jie yra, ir nori gyventi savo šalyje.
Tai didžiausias antausis okupantui – vaikai, kurie išgyveno, tampa liudininkais. Ir kiekvienas jų tai atviras kaltinimas sistemai, kuri norėjo juos sulaužyti.
