Praėjus daugiau kaip penkioms savaitėms, praleistoms ligoninėje kovojant su sunkiu abipusiu plaučių uždegimu, gydytojai primygtinai patarė popiežiui Pranciškui pailsėti bent du mėnesius. Tačiau 1,4 milijardo katalikų dvasinis vadovas nepaisė raginimų – jis dirbo iki pat paskutinės dienos.
Velykų sekmadienį, likus vos vienai parai iki mirties, Pranciškus pasirodė viešumoje. Jį pasitiko plojimų jūra Šv. Petro aikštėje, kai baltas popiežiaus automobilis lėtai riedėjo pro susirinkusias minias. Tai buvo jautri ir simboliška akimirka, paskutinis viešas susitikimas su tikinčiaisiais.
Popiežius, gimęs tolimoje Argentinoje, tapo žmogumi, kuris sudrebino šimtmečius skaičiuojančias tradicijas ir pakeitė daugelio katalikų požiūrį į Bažnyčią. Jo kelias, nuo paprasto Buenos Airių berniuko iki pasaulinės tikėjimo figūros, išliks ilgam.
Paprasto žmogaus širdimi – pasaulinės Bažnyčios galva
Jorge Mario Bergoglio gimė 1936 metų gruodžio 17 dieną Buenos Airėse, Argentinoje. Jo šeima – italų imigrantai, atvykę į Pietų Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo. Būsimas popiežius pasirinko jėzuitų kelią ir 1969 metais buvo įšventintas kunigu. Vos po ketverių metų tapo jėzuitų ordino vadovu Argentinoje – pareigas ėjo iki 1979-ųjų.
Kelias į Bažnyčios aukštumas buvo nuoseklus. 1992 metais paskirtas Buenos Airių pagalbiniu vyskupu, o 1998-aisiais jau tapo ir arkivyskupu. 2001 metais, tuometinio popiežiaus Jono Pauliaus II valia, Bergoglio tapo kardinolu ir taip įžengė į aukščiausius Vatikano sluoksnius.
Didžiausia staigmena įvyko 2013 metų kovą, kai po Benedikto atsistatydinimo jis buvo išrinktas popiežiumi. Nors daugelis stebėtojų ir vatikano žinovų turėjo savų favoritų, niekas negalėjo nuspėti, kad baltą dūmą paskelbs būtent jo vardas.
Pasirinkęs Pranciškaus vardą, naujasis pontifikas iškart aiškiai parodė – skurdas, taika ir gamtos apsauga taps jo misijos ašimi, sekant Šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasia.
Popiežius, kuris sulaužė šimtmečių normas
Pranciškus buvo pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos, pirmasis ne europietis per daugiau kaip 1 300 metų ir pirmasis jėzuitas, užėmęs šį postą. Šie trys „pirmieji kartai“ simbolizavo troškimą keisti Bažnyčią iš vidaus: labiau atsigręžti į paprastą žmogų, švietimą, socialinį teisingumą.
Nuo pat pirmųjų dienų jis atsisakė daugelio popiežiams būdingų prabangos ženklų. Užuot apsigyvenęs didinguose Apaštališkųjų rūmų apartamentuose, pasirinko kuklesnį gyvenimą Vatikano svečių namuose.
Vietoj brangių laikrodžių dėvėjo paprastą plastikinį, važinėjo kukliu šeimos automobiliu, o ne limuzinais. Šie pasirinkimai įkvėpė daugelį, bet taip pat suerzino nemažą dalį Bažnyčios konservatorių.
Tiesmukas ir šiltas stilius kėlė įtampą, ypač dėl jo raginimų Bažnyčiai būti atviresnei LGBT bendruomenės nariams bei išsiskyrusiems katalikams. Jo pastangos riboti lotyniškąsias Mišias sukėlė aštrų pasipriešinimą tarp tradicijų šalininkų.
Popiežius be sienų ir be grįžimo namo
Per savo pontifikatą Pranciškus surengė net 47 keliones už Italijos ribų, aplankydamas daugiau nei 65 valstybes ir teritorijas. Jo kelionių metu įveikta daugiau kaip 465 tūkstančiai kilometrų, tačiau, kaip gyvenimo ironija, į gimtąją Argentiną jis taip niekada ir nesugrįžo.
Tai kėlė įvairias spekuliacijas, bet oficialiai jis visuomet pabrėždavo, kad jo misija yra pasaulinė, o ne vietinė.
Bandymas keisti Vatikaną iš vidaus
Pranciškus inicijavo finansines reformas, siekė didesnio skaidrumo ir atskaitomybės Vatikano institucijose. Svarbus žingsnis buvo ir daugiau moterų paskyrimų į aukštas pareigas, nors kai kurie kritikai teigė, kad permainos vyko lėčiau, nei tikėtasi.
Nors Pranciškus keitė Vatikaną, jis ne visada buvo nuspėjamas – dažnai net artimiausi jo patarėjai jausdavo netikėtus posūkius. Jo spontaniškos pastabos kartais suglumindavo net patyrusius Vatikano diplomatijos vilkus.
Vienas skaudžiausių neišspręstų klausimų liko seksualinio išnaudojimo skandalai. Nepaisant rimtų pastangų, ši krizė ir toliau lydėjo Bažnyčią, tapdama tamsiu šešėliu, kurį išsklaidyti jam iki gyvenimo pabaigos taip ir nepavyko.
