Šventėte Jonines? Degėte Joninių laužą? Ar turėjote progą pasipuošti galvą vainiku? Kad ir kaip ten bebūtų, kviečiame žvilgtelėti, kokiomis Joninių nuotaikomis alsavo Uostamiestis.
Prie jau tradicinio, kone Joninių simboliu patapusio, Jono kalnelio nuo ankstyvo vakaro buriavosi minios klaipėdiečių ir miesto svečių. Žmonės rinkosi linksmai švęsti trumpiausios metų nakties – Joninių.
Kalnelio prieigose buvo įsikūrusios lauko kavinukės, pastačiusios kelis suolus, fone cukrinės vatos, saldainių skanautojai ir pardavėjai. Kas sėdėjo tiesiog ant žolės, čia pat vaikai žaidė gaudynių ar varžėsi, kieno gražesnis ir didesnis Joninių vainikas… Atrodė atmosferoje sklandė atsipalaidavimas, džiaugsmas ir laikui dar neatiduotos vasaros euforija.
Jono vardas vis dar „ant bangos“
Sunku buvo nepamatyti žmonių, vilkinčių tautiniais raštais margintais kostiumais, bet ne visų galvas puošė vainikai išduodantys „šventės kaltininkus“. Įdomu buvo stebėti, kaip vieni ėjo išdidžiai iškėlę galvas, puoštas iš pažiūros sunkiais Jonų, Janinų, Jonių vainikais.
Kilo klausimas ar visi „Jonai“ yra „tikri Jonai“. Pakalbinus, vainikais „apdovanotų“ vaikų tėvelius, kiek nustebino, jog šiais laikais nesibodima suteikti senovinio vardo. Daugeliui jis atrodo patrauklus ir net madingas.
Pasirinkę tradicijas neapsiriko
Susirinkusius ant Jono kalnelio ir jo papėdėse švęsti ilgiausios vasaros nakties, laukė atrakcijos. Skambėjo gyva, šokti ir judėti skatinanti, liaudiška ir ne tik muzika. Čia pat galima buvo nusipinti „Jonų vainiką“, šildytis ar šokti prie gan didelio Joninių laužo.
Vaikai turėjo kur žaisti, tik reikėjo stebėti, kad kuris nenusiristų nuo kalnelio į vandenį. Seneliai su anūkais, porelės, tėvai su atžalomis… Klaipėda draugiškai sutiko visus. Prisišokę ir paragavę vietinio alaus, galėjo romantiškai vakaroti prie marių.
Kviečiame pasižvalgyti Klaipėdietiškų Joninių nakties šypsnių.
