1861–1865 metais vykusio JAV pilietinio karo metu kovojusi Konfederacija (pietinės Jungtinių Valstijų dalies) manė, kad vergai buvo bejėgiai ir abejingi tuometinėms kovoms su Sąjunga (šiaurine dalimi), siekusia JAV vientisumo. Jie taip ir mirė nesužinoję tikrosios tiesos, skelbia „Daily Mail“.
Pietinių valstijų lyderiai atvirai aptarinėdavo karinių pajėgų veiksmus ir kovos planus, o svarbius dokumentus palikdavo tiesiog vergų panosėje. Nei vienas vergvaldys net didžiausiame košmare nesitikėjo, kad iš šeimininkų nugirstą ar pamatytą informaciją juodaodžiai perduos priešų stovyklai.
Kokie gi vergai galėjo patekti į užkampius, kuriuose vyko slapti pasitarimai? Ogi „prestižines“ pareigas ėję vergai – vyresnieji liokajai, garlaiviuose denius valę ir įvairius atsitiktinius darbus darę jūreiviai, o taip pat kovos lauke dirbę sukilėliams prijaučiantys vergai.
„Pagrindiniu informacijos nutekinimo šaltiniu priešams buvo juodaodžiai“, – tai Konfederatų armijos vado generolo Roberto E Lee žodžiai, ištarti 1863 metų gegužę.
Tačiau „slaptieji sąjungininkai“ buvo ne tik vergai, be ir Sąjungininkų žvalgybos pareigūnai. Apie juodaodžius vyrus ir moteris, kurie tarnavo Sąjungininkų žvalgybos pareigūnais, žinoma nedaug. Aišku ik tiek, kad dalis jų buvo laisvaisiais tapę vergai, taip pat savavališkai nuo šeimininkų pabėgę juodaodžiai. Dar kiti pagelbėjo šiauriečiams konfederatus šnipinėdami „vergų kailyje“.
Didžiąją dalį vergus įvardijančių dokumentų sunaikino šnipų vadai. Taip vergus siekta apsaugoti nuo karių konfederatų, jų šalininkų ir vėliau pogrindyje veikusių „parsidavėlių“ persekiotojų keršto.
„Prisidėdavo vis daugiau šnipų ir operatyvinių ryšininkų, tačiau daugelis iš jų liko bevardžiai ir labai retai kuris jų susilaukė šlovės“, – teigė Afroamerikiečių pilietinio karo muziejaus (African American Civil War Museum) Vašingtone direktorius Hari Jonesas, skaitantis paskaitas apie Afroamerikiečių pilietinio karo šnipus. Jis ir kiti ekspertai viliasi, kad minint 150-ąsias pilietinio karo metines, bus skirta daugiau dėmesio šių pareigūnų įamžinimui.
Allanas Pinkertonas, vadovavęs Sąjungininkų žvalgybos tarnybai pilietinio karo pradžioje, savo autobiografijoje išsamiai aprašė „užverbuotus“ šnipus ir sėkmingas Misisipės valstijos vergo Johno Scobello misijas bei vertingų dokumentų apie Sąjungininkų dezertyrus.
A. Pinkertonas rašė, kad J. Scobellas buvęs šaltakraujis, budrūs detektyvas, lengvai mulkinęs konfederatus savo pasipūtimu, tačiau iš tiesų buvęs nerūpestingas ir linksmas juodaodis. Sąjungininkų žvalgybos tarnybos vadas vergų pagalbą vadino neįkainuojama, o juos samdydavo kaip patikimus ir protingus šnipus.
Harrieta Tubman – viena iškiliausių šnipių, sugebėjusi pietinėse valstijose slapta verbuoti Sąjungininkų šnipus, o taip pat viena pirmųjų vergijos panaikinimo veikėjų. Dažnai ji užmaskuodavo kaip laukų darbininkė arba eilinio ūkininko žmona. H. Tubmanai pavyko atlikti keletą sektinų šnipinėjimo misijų Pietų Karolinoje.
Dar viena šnipė – Mary Elizabeth Bowser, gimusi verge ir tarnavusi Van Lewų šeimoje, kurie šią išlaisvino ir išleido mokytis. Šnipė persikėlė į Ričmondą ir vadovavo vienai iš moderniausių šnipinėjimo gaujų. Neįtikėtina, tačiau Van Lewai buvusią tarnaitę „įsiūlė“ Konfederatų Baltiesiems rūmams, kur ji čia dirbo namų šeimininke.
Taip buvusiai vergei tapo prieinama tik Konfederatų prezidentui Jeffersonui Davisui skirta informacija.
Sąjunginkų šnipas Thomas McGivenas, Konfederatų Baltuosiuose rūmuose dirbęs kaip kepėjas, atsiminimuose rašė, kad M. E. Broswer turėjusi fotografinę atmintį ir žodis žodin galėdavo atkaroti, kas buvo parašyta ant sukilėlių prezidento stalo paliktuose dokumentuose.
Apie M. E. Broswer, kuri dar žinoma kaip Ellena Bond, Mary Jones arba Mary Jane Richards, pirmąkart buvo paskelbta 1900 m. gegužę Ričmondo laikraščiuose. Jos vardą po 10 metų įvardijo Van Lewų šeimos dukterėčia. Apie šią šeimą Elizabeth Varon buvo parašiusi knygą, tačiau be šių atsiminimų daugiau duomenų apie M. E. Broswer veiklą nėra. J. Daviso žmona Varina buvo viešai paneigusi informaciją apie esą prezidento rūmuose dirbusią juodaodę šnipę. E. Varon knygoje rašoma, kad tikrasis šnipės vardas buvęs Mary Richards, ji išgyvenusi pilietinį karą ir ištekėjusi už Garvino. 1867 m. rašytame laiške knygos autorė skelbė, kad pilietinio karo metais minima šnipė „tarnavusi… kaip detektyvė“.
Apie kitus šnipų vadus išsamesnių duomenų nėra. Pavyzdžiui, apie tris vergus, kurie 1863 m. dezertyravo iš Konfederatų armijos valdytos Morris salos (Charleston, Pietų Karolina), ir perdavė slaptą informaciją Sąjungininkų brigados generolui Quincy Adamsui Gillmore. Tuomet ir paaiškėjo, kuri norimo užimti Samtero forto siena lengviausiai įveikiama. 1865 m. Sąjungininkai susigrąžino šį mūrinį pajūrio įtvirtinimą, dėl kurio užvirė visa karo „košė“.
Kaip „techninė“ informatorė čia pagarsėjo Marie Louvestre. Buvusi vergė dirbo pas Konfederatų inžinierių, kuris laivą „USS Merrimac“ perdarė į „Virginia“, pirmąjį pietinių valstijų šarvuotą karo laivą. Šnipė paėmė dalį dokumentų, iškeliavo į šiaurę ir susitiko su karinio jūrų laivyno sekretoriumi Gideonu Wellsu. 1873 m. pareigūnas laiške rašė, kad juodaodė jam atskleidusi informaciją apie laivo būklę ir drabužių ištraukusi „Merrimaco“ mechaniko raštelį, kuriame buvo nurodytas laivo veikimo principas ir galimas jo sunaikinimo scenarijus.
Šarvuočių jūrų mūšį Konfederacija pralaimėjo. Buvę Sąjungininkai JAV ėmėsi naikinti vergiją, pertvarkyti pietines valstijas ir priimti JAV Konstitucijos pataisas. Tačiau dokumentais juk nepagrūmosi… Prireikė dar daug laiko, kad noras sulyginti visų spalvų amerikiečius taptų realybe.
