Ar įmanoma iš kasdienės žmogaus kalbos atpažinti asmenybės veikimo sutrikimus? Tyrimai, kuriuos atlikau kartu su kolegomis, rodo, kad tai įmanoma – ir dažnai daug anksčiau, nei galėtume tikėtis.
Nesvarbu, ar tai trumpa žinutė, ilgesnis el. laiškas, atsainus pokalbis su draugu ar komentaras internete – pasirenkami žodžiai tyliai atskleidžia gilesnius žmogaus mąstymo, jausenų ir bendravimo su kitais modelius.
Kiekvienas turime asmenybės bruožų – įprastų mąstymo, jausmų ir elgesio būdų. Kai šie modeliai tampa labai rigidiški, intensyvūs ar trikdantys, jie ima kelti nuolatinių problemų emocijoms, savęs suvokimui ir santykiams.
Pačiu kraštutiniu atveju kalbame apie asmenybės sutrikimus – tuomet šie modeliai sukelia didelį distresą ir žymų gyvenimo kokybės pablogėjimą. Dažniausi asmenybės sutrikimai yra narcistinis, antisocialus ir ribinis asmenybės sutrikimas.
Tačiau ne kiekvienas žmogus turi pilnai išreikštą sutrikimą. Asmenybės funkcionavimas egzistuoja kontinuume. Vienokiu ar kitokiu laipsniu kiekviename iš mūsų galima rasti ir narciziškų bruožų.
Daugelis žmonių, su kuriais susitinkame darbe, pažinčių pasaulyje ar internete, gali turėti lengvesnių sunkumų: nuotaikų svyravimus, negatyvų mąstymą, rigidiškas pažiūras ar tamsesnių bruožų – manipuliavimą, šaltumą, bejausmiškumą. Šie modeliai dažnai atsispindi kalboje ir rašyme anksčiau, nei išryškėja aiškesni elgesio pokyčiai.
Yra ir kraštutinių pavyzdžių. Lingvistai, analizavę Austrijos serijinio žudiko Džeko Untervegerio asmeninius laiškus (jis laikomas klasikinio piktybinio narciziškumo pavyzdžiu), nustatė neįprastai didelį savęs referencijų kiekį – labai dažną žodžio „aš“ vartojimą. Jo tekstams taip pat buvo būdinga neįprastai plokščia emocinė tonacija.
Panašiai ir kito serijinio žudiko, žinomo BTK slapyvardžiu (nuo angliško „bind, torture, kill“ – „surakinti, kankinti, nužudyti“), Deniso Raiderio laiškai pasižymėjo išskirtinai grandioziška, emociniu atstumu paženklinta ir dominavimą pabrėžiančia kalba.
Psichologams jau seniai žinoma, kad tam tikri kalbiniai įpročiai atskleidžia žmogaus vidinę būseną. Pavyzdžiui, žmonės, patiriantys didelį psichologinį distresą, nuosekliai vartoja daugiau savimi grįstų žodžių („aš“) ir daugiau žodžių, išreiškiančių neigiamas emocijas. Taip yra todėl, kad jie daug ką viduje pergyvena ir dažniau išgyvena neigiamą afektą.
Žmonėms, turintiems „tamsesnių“ asmenybės bruožų, būdinga dažnesnė priešiška, neigiama ir emociškai atsiribojusi kalba – daugiau keiksmažodžių ir pykčio žodžių, tokių kaip „nekenčiu“ ar „įsiutęs“. Tuo pat metu jie rečiau vartoja socialinį ryšį žyminčius žodžius, tokius kaip „mes“.
Svarbu tai, kad tokie modeliai dažniausiai nėra sąmoningai pasirenkami. Jie natūraliai išryškėja todėl, kad kalba atspindi žmogaus dėmesio fokusą, emocijas ir mąstymą. Pasitelkus kompiuterinę teksto analizę, šiandien galima masiškai ir greitai tirti šiuos subtilius kalbinius signalus.
Keturiuose tyrimuose, kuriuose naudota kompiuterinė teksto analizė (trys iš jų sudarė mano daktaro disertacijos pagrindą), su kolegomis radome aiškių įrodymų, kad sutrikęs asmenybės funkcionavimas palieka atpažįstamą pėdsaką kasdienėje komunikacijoje.
Viename 530 žmonių tyrime, publikuotame žurnale „Journal of Personality Disorders“, analizavome rašytinius esė apie artimus santykius ir vertinome dalyvių asmenybės funkcionavimo sutrikimo lygį. Daugiau sutrikimų turėję dalyviai vartojo kalbą, persmelktą skubos ir savęs sureikšminimo – „man reikia…“, „aš turiu…“, „aš esu…“.
Šie posakiai dažnai buvo derinami su ruminaciniu, į praeitį nukreiptu pasakojimu. Jų tekstuose buvo daugiau neigiamų, ypač pykčio, emocijas reiškiančių žodžių, tokių kaip „įsiutęs“, „suerzintas“. Tuo pat metu jie žymiai rečiau vartojo artumą ar prisirišimą reiškiančius žodžius – „mes“, „meilė“, „šeima“.
Antrame projekte, publikuotame žurnale „Journal of Affective Disorders Reports“, vėl analizavome rašytinius esė (530 žmonių), o taip pat 64 romantinių porų pokalbių transkripcijas. Tarp jų buvo moterų, kurioms diagnozuoti asmenybės sutrikimai.
Tiek rašytinėje, tiek žodinėje kalboje tie, kurių asmenybė funkcionavo labiau sutrikusiu ar disfunkciniu būdu, vartojo daugiau neigiamas emocijas žyminčių žodžių ir platesnį jų spektrą. Net kasdienių pokalbių metu jų kalba buvo „sunkesnė“, labiau persmelkta neigiamų emocijų – tai rodė, kad didelę jų dėmesio dalį nuolat užima neigiami jausmai.
Pereidami prie internetinės komunikacijos, tyrime, publikuotame žurnale „npj Mental Health Research“, analizavome beveik 67 000 „Reddit“ įrašų, kuriuos parašė 992 žmonės, patys nurodę, kad turi asmenybės sutrikimą. Tie, kurie dažnai žalodavo save, naudojo žymiai labiau neigiamą ir „susiaurėjusią“ kalbą.
Jų įrašuose buvo daugiau savęs referencijų ir paneigimų („negaliu“, „neįmanoma“). Taip pat dažnesni liūdesį ir pyktį reiškiantys žodžiai, daugiau keiksmažodžių, o kitų žmonių paminėjimų – mažiau. Jų kalba buvo labiau absoliuti, atspindinti „viskas arba nieko“ mąstymą: dažniau vartojami žodžiai „visada“, „niekada“, „visiškai“.
Visa tai sudarė kalbinį paveikslą, kuriame ryškėjo emociniu skausmu užlietas, neigiamas, atsitraukęs ir rigidiškas mąstymas.
Galiausiai vykstančiame projekte analizavome daugiau kaip 830 000 įrašų tų pačių 992 asmenybės sutrikimą turinčių dalyvių ir 1,3 mln. įrašų iš 945 bendrosios populiacijos dalyvių. Mus domino, kaip žmonės kalba apie savo įsitikinimus apie save („aš esu…“, „aš jaučiu…“, „mano…“).
Pasitelkę pažangią savęs įsitikinimų klasifikavimo priemonę nustatėme, kad asmenybės sutrikimus turintys žmonės forumuose apie save rašo daug dažniau, o jų formuluotės iš esmės skiriasi.
Jų įsitikinimai apie save buvo labiau neigiami, kraštutiniai ir susiję su sutrikimu: dažnai vartojami žodžiai ir frazės „mano psichikos sveikata“, „simptomai“, „diagnozė“, „vaistai“. Taip pat dažnesni emociškai pakrauti apibūdinimai – „depresyvus“, „suicidinis“, „panika“. Daugelis savęs aprašymų sukosi apie skausmą ir traumą – „smurtinis“, „palikimas“, „skauda“, „kenčiu“.
Dažnai minėta vaikystė, reikšmingi santykiai („motina“, „partneris“, „santykiai“). Šie modeliai atsiskleidė labai įvairiuose diskusijų kontekstuose, o tai rodo, kad gilesnės tapatumo problemos kalboje išryškėja gana universaliai.
Kodėl tai svarbu?
Suprasti šiuos kalbinius modelius nereiškia bandyti diagnozuoti žmogų iš jo žinučių. Svarbu pastebėti kalbos pokyčius, kurie gali būti švelnūs signalai. Jei kieno nors žinutės staiga tampa neįprastai skubios ar kraštutinės, stipriai emociškai neigiamos, absoliutinės, nukreiptos tik į save ir atitolusios nuo kitų, tai gali būti ženklas, kad žmogus išgyvena rimtų sunkumų.
Kasdienėse situacijose – užmezgant santykius, draugaujant ar bendraujant internete – gebėjimas atpažinti priešiškumo, kraštutinio negatyvumo, emocinio ir kognityvinio rigidiškumo modelius gali padėti anksčiau pamatyti „raudonas vėliavėles“. Tai ypač aktualu susiduriant su tamsesniais asmenybės stiliais, tokiais kaip psichopatija ar narciziškumas.
Pavyzdžiui, neįprastai dažnas savęs referencijų („aš“, „man“, „mane“), pykčio žodžių („nekenčiu“, „piktas“) ir keiksmažodžių vartojimas kartu su menku socialinį ryšį rodančios leksikos („mes“, „mūsų“, „mums“) kiekiu gali būti svarbūs kalbiniai signalai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
Vis dėlto nei vienas atskiras žodis ar frazė neatskleidžia žmogaus asmenybės. Žmonės pajuokauja, išsilieja, sarkastiškai komentuoja. Esmė – pasikartojantis modelis laikui bėgant: bendras emocinis tonas, temos ir nuolat kartojami kalbiniai įpročiai.
Subtilūs kalbos pėdsakai gali tapti langu į žmogaus emocinį pasaulį, tapatumo jauseną, mąstymo modelius ir santykius dar gerokai prieš tai, kai jis atvirai prabyla apie savo sunkumus.
Mokydamiesi atpažinti šiuos modelius, galime geriau suprasti kitus žmones, laiku pastebėti ir paremti tuos, kurie galbūt kenčia, ir sąmoningiau bei saugiau naviguoti savo socialinį gyvenimą – tiek internete, tiek realybėje.
