Kiek kartų esame pajutę, kad kalbame, bet mūsų žodžiai tarsi atsitrenkia į tuštumą? Akys žiūri į mus, galva linksi, tačiau vidinis jausmas sako – dėmesio čia mažai. Pasirodo, mokslas gali pasiūlyti netikėtai paprastą, bet stebėtinai tikslų ženklą, padedantį suprasti, ar žmogus iš tiesų klausosi. Ne balsas, ne laikysena ir net ne akių kontaktas, o… mirksėjimas.
Mirksėjimas – ne toks jau automatinis refleksas
Mirksėjimą dažniausiai laikome visiškai automatiniu procesu. Akys džiūsta, todėl mirktelime, dažniausiai to net nepastebėdami. Vidutiniškai žmogus mirksi kelis kartus per minutę, o apie tai susimąsto tik tada, kai akys ima perštėti. Tačiau naujas Kanados mokslininkų tyrimas rodo, kad mirksėjimas yra daug glaudžiau susijęs su mūsų dėmesiu ir mąstymu, nei iki šiol manyta.
Konkordijos universiteto Monrealyje psichologijos tyrėja Pénélope Coupal kartu su kolegomis nusprendė išsiaiškinti, ar mirksėjimas kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų ir protinės apkrovos. Kitaip tariant – ar žmogus mirksi kitaip tada, kai stengiasi suprasti tai, ką girdi.
Eksperimentas, kuris atskleidė netikėtą dėsningumą
Tyrime dalyvavo 49 savanoriai, kuriems buvo skaitomi sakiniai. Mokslininkai kruopščiai fiksavo kiekvieną jų mirktelėjimą. Eksperimento metu buvo keičiami du pagrindiniai veiksniai: apšvietimas ir foninis triukšmas. Vienais atvejais sąlygos buvo patogios, kitais – sąmoningai apsunkintos, kad klausymasis reikalautų daugiau pastangų.
Rezultatai buvo stulbinamai aiškūs. Visų dalyvių mirksėjimo dažnis pastebimai sumažėjo tuo metu, kai jie klausėsi sakinių, palyginti su laikotarpiu prieš ir po klausymo. Dar įdomiau – kai foninis triukšmas buvo didesnis ir suprasti kalbą tapo sunkiau, mirksėjimų skaičius dar labiau sumažėdavo.
Tai reiškia, kad žmogaus akys tiesiogine prasme „sustingsta“, kai smegenys intensyviai dirba.
Ne šviesa kalta, o protinis krūvis
Vienas svarbiausių šio tyrimo atradimų – apšvietimas beveik neturėjo jokios įtakos mirksėjimo dažniui. Nesvarbu, ar patalpa buvo ryškiai apšviesta, ar pritemdyta, mirksėjimų skaičius nesikeitė.
Tai leido mokslininkams atmesti versiją, kad retesnis mirksėjimas susijęs su akių įtampa ar regos diskomfortu. Priežastis buvo kita – protinės pastangos. Kuo daugiau dėmesio reikėjo skirti kalbos supratimui, tuo labiau smegenys „slopino“ mirksėjimą.
Nors skirtingi žmonės natūraliai mirksi skirtingu dažniu, bendra tendencija buvo vienoda visiems: klausantis svarbios informacijos, mirksėjimų skaičius per minutę mažėja.
Kodėl smegenys „uždraudžia“ mirksėti?
Tyrėjai tiesiogiai nenagrinėjo biologinio mechanizmo, tačiau pateikė keletą labai logiškų paaiškinimų. Vienas jų – mirksėjimas akimirkai nutraukia vizualinės informacijos srautą. Nors tai trunka vos dalį sekundės, smegenims tai vis tiek yra pertrauka.
Jei tuo metu pateikiama svarbi informacija, net trumpas „atsijungimas“ gali reikšti prarastą detalę. Todėl, pasak psichologijos ir akustikos inžinieriaus Mickaelio Deroche, smegenys sąmoningai arba pusiau automatiškai slopina mirksėjimą, kai nenori prarasti informacijos – tiek vaizdinės, tiek garsinės.
Kitaip tariant, mirksėjimas tampa savotišku „informacijos praradimo“ momentu, kurio smegenys stengiasi išvengti, kai klausymasis reikalauja didelės koncentracijos.
Mirksėjimas kaip proto pauzė
Ankstesni tyrimai jau buvo parodę, kad mirksėjimas gali veikti kaip trumpa „mentalioji pauzė“. Skaitant tekstą ar reaguojant į emocinius signalus, mirksėjimai dažnai sutampa su sakinio pabaiga ar minties užbaigimu. Tai tarsi mikropertrauka, leidžianti smegenims apdoroti informaciją.
Kanados mokslininkai spėja, kad labai panašus mechanizmas veikia ir klausantis. Kai informacija svarbi ir sudėtinga, smegenys atideda šias mikropertraukas, kad dėmesys būtų nenutrūkstamas.
Tyrimo autoriai mano, jog klausos sistema gali taikyti tuos pačius principus, kurie jau seniai stebimi regos srityje – optimizuoti mirksėjimo laiką taip, kad būtų kuo mažiau trikdžių dėmesiui.
Ar ateityje mirksėjimas taps diagnostikos įrankiu?
Šio tyrimo išvados atveria įdomias perspektyvas. Mokslininkai svarsto, kad mirksėjimo modeliai ateityje galėtų tapti papildomu būdu vertinti kognityvinį krūvį – tai yra, kiek intensyviai tuo metu dirba smegenys.
Tai galėtų būti naudinga ne tik moksliniuose tyrimuose, bet ir praktikoje: vertinant dėmesio sutrikimus, kognityvinį nuovargį ar net ankstyvus neurologinių problemų požymius. Kaip šiandien analizuojame kalbą ar klausą, taip ateityje galbūt bus analizuojami ir mirksėjimai.
Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad dar reikia daug daugiau duomenų. Pasak Deroche, būtina tiksliai išsiaiškinti, kada ir kaip per mirksėjimą prarandama informacija – tiek regimoji, tiek girdimoji. Tai bus kitas logiškas žingsnis šioje tyrimų srityje.
Kol kas išvada paprasta, bet intriguojanti: jei kalbate su žmogumi ir pastebite, kad jis mirksi rečiau nei įprastai, didelė tikimybė, jog jis jūsų klausosi itin atidžiai. Kartais kūnas išduoda daugiau nei žodžiai.
