Ekspertai perspėja: ši darbo aplinkos problema didina perdegimo riziką

Perdegimas šiandien – viena dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės mėnesiams ar net metams iškrenta iš darbo rinkos. Vis daugiau darbuotojų pasakoja apie nuovargį, cinizmą ir jausmą, kad jų indėlis neturi jokios prasmės.

Paradoksalu, bet tam didelę įtaką daro ne fizinis krūvis, o šiuolaikinė biurų kultūra ir vadybos praktikos.

Pažadas dirbti mažiau, o ne daugiau

Dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas prognozavo, kad technologijų pažanga leis žmonėms dirbti vos po 15 valandų per savaitę. Robotai ir automatizacija turėjo perimti monotonišką darbą, o žmonėms likti daugiau laisvo laiko.

Vietoj to biurai prisipildė administracinių, priežiūros ir vadovavimo pareigybių. Per kelis dešimtmečius jų dalis išaugo nuo maždaug ketvirtadalio iki didžiosios daugumos darbo vietų, o daugeliui dirbančiųjų sunku atsakyti, kokia tikroji jų darbo nauda.

Kas iš tiesų yra perdegimas?

Psichologė Christina Maslach dar septintajame dešimtmetyje, kalbėdama su specialistais, susiduriančiais su dideliu emociniu krūviu, pastebėjo bendrą patirtį, kuriai žmonės patys suteikė pavadinimą – perdegimas. Tai ne vien paprastas nuovargis.

Perdegimą sudaro trys pagrindiniai elementai: gili, neišnykstanti išsekimo būsena, cinizmas ar atitolimas nuo darbo ir jausmas, kad esi nebeveiklus, neefektyvus. Tai įspėjamasis signalas, kad problema slypi ne tik žmoguje, bet ir jo darbo aplinkoje.

Šešios rizikos sritys darbe

Tyrimai rodo šešias sritis, kuriose nesutapimas tarp žmogaus ir darbo labiausiai didina perdegimo riziką. Pirmoji – darbo krūvis: nuolatiniai terminai „vakar“, trūksta laiko ir išteklių. Tai ypač pavojinga, kai kartu nėra jokios kontrolės, galimybės pačiam planuoti ir spręsti.

Kita kritinė sritis – atlygis plačiąja prasme. Kai už pastangas negaunama grįžtamojo ryšio, pripažinimo ar bent elementaraus „ačiū“, motyvacija greitai išsenka. Prie to prisideda prasta bendruomenė darbe, tarpusavio nepasitikėjimas ir aiškiai juntamas neteisingumas.

Vadybos klaidos ir tylus kančios normalizavimas

Perdegimą stiprina ir tai, kaip atrenkami vadovai. Dažnai į vadovų pozicijas pakeliami geriausi specialistai ar seniausiai dirbantys žmonės, nors jų stiprybė – ne žmonių ugdymas, o konkretus amatas. Taip kenčia ir komanda, ir pats vadovas.

Daugelis darbuotojų patiria vadinamąjį pluralistinį nežinojimą: kiekvienas jaučiasi vienintelis „nesusitvarkantis“, todėl slepia sunkumus ir demonstruoja dirbtinį optimizmą. Iš šalies atrodo, kad visiems sekasi, tad sistema nesikeičia.

Kaip kurti sveikesnę darbo aplinką?

Ekspertai pabrėžia, kad perdegimas nėra individualaus „silpnumo“ diagnozė. Tai ženklas, kad reikalingi sisteminiai pokyčiai: aiškūs lūkesčiai, realūs krūviai, daugiau savarankiškumo ir tikras, o ne deklaratyvus pripažinimas.

Ergonomiką jau seniai taikome kurdami kėdes ar kompiuterių ekranus, tačiau socialinė ir psichologinė ergonomika vis dar nuvertinama. Jei darbo aplinka bus derinama prie žmogaus, o ne atvirkščiai, perdegimas taps išimtimi, o ne norma.