Jūrinės iguanos – išskirtiniai Galapagų salyno gyventojai ir vienintelės driežų rūšies atstovės pasaulyje, kurių gyvenimo ciklas glaudžiai susijęs su jūra. Šie ropliai yra visiškai endeminiai: jų natūrali buveinė apsiriboja tik Galapagų salomis, todėl laukinėje gamtoje už šio regiono ribų jų nesutiksite.
Mokslinėje klasifikacijoje jūrinės iguanos vadinamos Amblyrhynchus cristatus. Tai monotipinės genties rūšis, t. y. vienintelė savo genties atstovė. Toks biologinis statusas jau savaime pabrėžia jų unikalumą, o išskirtinių savybių šie ropliai turi ir daugiau.
Jūrinės iguanos yra vieninteliai žinomi ropliai, gyvenantys jūrinėje aplinkoje. Nors tiksliai nežinoma, kokius atstumus jos gali įveikti plaukdamos, manoma, kad kai kurios iguanos pajėgia kirsti iki 65 kilometrų atstumus tarp salų. Tai itin įspūdinga, atsižvelgiant į jų kūno sandarą ir gyvenimo būdą.
Poravimosi sezono metu šių roplių elgsena ir išvaizda ryškiai pasikeičia. Kai kurių salų, pavyzdžiui, Espanjolos ir Florjanos, patinai tampa ypač spalvingi – jų oda nusidažo žaliais ir raudonais atspalviais. Dėl šių ryškių spalvų jie neretai vadinami „kalėdų iguanomis“. toks spalvinis pokytis turi aiškų biologinį tikslą – padėti patinams išsiskirti poravimosi sezono metu ir patraukti patelių dėmesį.
Maistui jūrinės iguanos renkasi dumblius, augančius ant uolų ir jūros dugno. Stambesni individai geba nardyti giliau: jie stipriais nagais įsikimba į povandenines uolas, kad bangos jų nenuneštų. Mažesnės iguanos dažniau laikosi pakrantės zonose, kur dumblių gausu sekliose, akmenuotose įlankose.
Dėl didelio druskos kiekio jų maiste jūrinėms iguanoms būtina efektyviai pašalinti druskos perteklių. Tam jos turi unikalų mechanizmą – per šnerves tarsi „čiaudi“, išpurkšdamos druskos kristalus. Be šio prisitaikymo druska ilgainiui kristalizuotųsi nosies gleivinėje ir keltų grėsmę gyvybei.
Šios iguanos taip pat stebina gebėjimu prisitaikyti prie didelių temperatūros svyravimų. Naktį jos glaudžiasi viena prie kitos, kad išlaikytų šilumą, o ryte, pasirodžius saulei, išsirikiuoja ant uolų ir šildosi, kol kūnas įšyla iki reikiamos temperatūros. Tik tada jos leidžiasi į vandenį ieškoti maisto. Po vandeniu jų širdies ritmas sulėtėja beveik perpus, todėl iguanos gali ilgiau išbūti panirusios ir taupyti energiją. Kvėpavimą jos pajėgia sulaikyti net iki valandos.
Suaugusios jūrinės iguanos retai patenka plėšrūnų akiratin, tačiau jų jaunikliai dažnai tampa grobiu. Pavojus tyko tiek iš oro, kur pagrindinis plėšrūnas yra sakalai, tiek iš sausumos, kur jauniklius medžioja vietinės gyvatės. Vis dėlto per pastaruosius šimtmečius didžiausia grėsme jūrinėms iguanoms tapo žmogaus veikla.
Kartu su žmonių atvykimu į Galapagų salas atsirado ir invaziniai plėšrūnai – katės bei šunys. Šie gyvūnai ėmė masiškai naikinti jaunas iguanas, neturinčias jokių natūralių apsaugos mechanizmų nuo sausumos plėšrūnų. Kita rimta grėsmė – klimato kaita. Kylant temperatūrai, keičiasi vandenyno ekosistemos, mažėja dumblių augimo plotų, todėl iguanoms tampa vis sunkiau rasti pakankamai maisto. Vis daugiau dėmesio skiriama ir plastiko taršai, ypač mikroplastikui, kurio poveikis šiems ropliams dar tik pradedamas išsamiau tirti.
Šiuo metu jūrinės iguanos įtrauktos į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonąjį sąrašą. Tai reiškia, kad jų išlikimui būtina aktyvi apsauga, o nuoseklūs tyrimai ir populiacijos stebėsena yra gyvybiškai svarbūs siekiant išsaugoti šią unikalią rūšį.
Jūrinės iguanos – ryškus pavyzdys, kaip gamta, nepaisant atšiaurių ir kintančių aplinkos sąlygų, randa neįtikėtinų būdų prisitaikyti: nuo gebėjimo ilgai sulaikyti kvėpavimą iki druskos pertekliaus „iščiaudėjimo“ per šnerves. Kaip ir daugelis kitų endeminių rūšių, jūrinės iguanos yra jautrus rodiklis, leidžiantis įvertinti žmogaus poveikį trapiai Galapagų ekosistemai.
