Laikas.lt
Lina Lauruškaitė
Pramoga, verslas, draugija, maistas, mada – tokias „paslaugas“ tūkstantmečiais teikę gyvūnai nesiliauja to daryti ir toliau. Gyvūnų teisių gynėjai vis aršiau pradeda kovoti su šimtmečiais gyvavusiais verslais, stengdamiesi jei ne nutraukti jų veiklą, tai bent iškovoti kuo geresnes gyvenimo sąlygas gyvūnams, taip mesdami iššūkį verslininkams. Dažniausiai pastarieji yra laikomi žudikais, o kita pusė – kovotojais su vėjo malūnais.
Nesustabdomas kailinių verslas
„Tuščių narvų“ atstovė spaudai Gabija Enciūtė pasakoja, kad jų organizacija, kitaip nei daugelis kitų, koncentruojasi į maistui bei aprangai išnaudojamų gyvūnų teisių gynimą. „Šių gyvūnų planetoje išnaudojama daugiausiai ir turbūt neperdėsiu sakydama, kad jų padėtis dažnai pati prasčiausia.“
Pasiteiravus, kokia visuomenės reakcija į tokias organizacijas, Gabija džiaugiasi, kad „Tuščių narvų“ veikla susilaukia daug palaikymo ir paskatinimo, nors atsiranda ir skeptikų. „Žmonės, kurie susiduria su mūsų veikla, paprastai reaguoja labai teigiamai, daug kas palaiko morališkai, išreiškia pritarimą komentarais internete; atsiranda nemažai norinčiųjų kaip nors prisidėti prie veiklos. Žinoma, kartkartėmis susiduriame ir su skeptiškesne nuomone, esą, Lietuvos visuomenė nepakankamai subrendusi, kad rūpintųsi gyvūnais, žmonių šiomis problemomis nesudominsi ir t. t., bet kol kas mūsų praktika rodo visai ką kitą“, – patirtimi dalijasi Gabija.
Jos teigimu, kovojant su galingomis šio verslo industrijomis, smulkios ir finansinių išteklių praktiškai neturinčios organizacijos turi elgtis labai protingai ir patraukti visuomenę į savo pusę: „Kailių industrija būtų ypač sudėtingas taikinys net ir didesnėms organizacijoms, nes šalyje užauginti kailiai nėra parduodami tos šalies gyventojams, o salonuose pardavinėjami kailiai nebūtinai yra iš toje šalyje augintų gyvūnų. Kad visiškai sustabdytume šį makabrišką verslą, Lietuvoje reikėtų ir uždaryti kailių fermas ir sustabdyti prekybą jais, todėl tai būtų kova dviejuose frontuose. Neužtenka įtikinti žmonių nepirkti kailinių. Net jeigu visi Lietuvos kailių salonai užsidarytų, kailinių žvėrelių auginimo verslas gali sėkmingai klestėti ir toliau. Ir atvirkščiai – uždarius visas lietuviškas kailių fermas, kailinių verslas gali toliau gyvuoti.“
Būsimų kailinių gyvenimo sąlygos
Kailinių žvėrelių fermoje Estijoje ketvirtus metus dirbantis Deivis pasakoja, kad „žaliųjų“ organizacijos yra ne tik protestavę su plakatais prie vartų, bet ir ne sykį bandę išlaužti teritoriją supančią tvorą ir iš narvų paleisti žvėrelius. Kuomet buvo įrengtos stebėjimo kameros ir sustiprintos dvigubos tvoros, pro kurias protestuotojai negalėtų stebėti fermos teritorijos, prasidėjo jų inicijuotos įstatymų sankcijos. „Pagal naujus įstatymus narvuose turėjome pritaisyti pertvarą, už kurios žvėrelis galėtų pasislėpti ir jaustis saugiai. Neva, suteikti gyvūnui privatumo“, – prisimena Deivis.
Paklausus jo apie žvėrelių laikymo sąlygas, Deivis pasakoja, kad žvėreliai yra prižiūrėti, pamaitinti. Viskas – pagal valstybės nustatytus įstatymus: narvų dydis, privalomi skiepai, laikymo sąlygos. „Nepaisyti įstatymų būtų kvaila ir nuostolinga. Kam rizikuoti ir gauti baudas? Europos sąjungoje įstatymai, ginantys gyvūnų teises griežti. Daugelis įsivaizduoja, kad gyvūnų fermose gyvūnai yra kankinami, mušami, gyviems lupamas kailis. Taip nėra. Gyvūnas yra nužudomas greitai, skausmo net nespėja pajausti“, – savo darbo užkulisiais dalijasi Deivis.
Muzika – triušių kankinimo priemonė?
Veterinarijos inspekcijų darbuotojai, gyvūnų teisių gynėjai nepagrįstai jautriai reaguoja į bet kokias naujoves gyvūnų fermose. Moksliškai įrodyta, kad muzikos terapijos efektyvumas yra naudingas ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų sveikatai. Mėsai bei kailiams triušius auginantis kretingiškis Vaidas Purmalis teigia, kad nors gyvūnų teisių gynėjai prie jo fermos tvoros nors ir nestovi, tačiau kiaurą parą jo triušių fermoje skambančią muziką įvairūs komentatoriai traktuoja kaip gyvūnų kankinimą. „Muzika skamba ne gyvūnų malonumui, o praktiškais sumetimais. Triušiai yra jautrūs gyvūnai ir reaguoja į kiekvieną didesnį garsą, kuris jiems kelia stresą. Fermos darbininkai ar netgi tie patys triušiai, kurių yra tūkstančiai, kelia triukšmą, o muzikinis fonas tokius garsus slopina, taigi gyvūnai išlieka ramūs. Užsienyje tokia praktika taikoma jau seniai, tačiau lietuvius tai stebina ir netgi piktina“, – aiškinasi Vaidas.
Gyvūninės kilmės produktų naudojimas, nesvarbu, ar tai būtų kailiai, oda ar mėsa, turi labai senas tradicijas. Jas, kaip ir žmonių mąstymą, pakeisti labai sunku, tačiau senas tradicijas visuomet gali pakeisti naujos. Aišku viena – gyvūnų gerovės ir jų teisių gynėjai niekad nesutars su gyvūnų fermų šalininkais. Kiekviena istorija turi dvi puses, kurią palaikyti – sprendimas paliktas kiekvieno valiai.
