Ekonominiai rodikliai dažnai atrodo tarsi sausi skaičiai – augantis BVP, infliacijos procentas ar atlyginimų vidurkiai. Tačiau už kiekvieno šių skaičių slepiasi kasdienis gyvenimas. Ir šiuo metu bene ryškiausias disbalansas, kurį jaučia dauguma gyventojų – tai kainų augimas, kuris ženkliai lenkia atlyginimų didėjimą.
Jeigu anksčiau didesnės kainos buvo pateisinamos gerėjančiais atlyginimais, šiandien vis dažniau žmonės sako, pinigų sąskaitoje daugiau, bet į krepšelį telpa mažiau. Skamba paradoksaliai, tačiau tai yra realybė. Perkamoji galia krinta, o tai reiškia, kad uždirbdami daugiau, galime sau leisti mažiau.
Tai ne tik statistikos tema, tai reiškia, kad sprendimus keisti reikia čia ir dabar. Nuo kasdienio apsipirkimo įpročių iki didesnių gyvenimo sprendimų. Kaip tai veikia mus praktiškai, tiek mieste, tiek kaime, tiek jaunas šeimas, tiek pensininkus?
Kai atlyginimas didėja, bet rankose lieka mažiau
Per pastaruosius kelerius metus daugelis šalių, įskaitant Lietuvą, susidūrė su augančiomis kainomis praktiškai visose srityse, nuo degalų iki būsto, nuo pieno iki elektros. Tuo pačiu buvo skelbiama apie augančius atlyginimus.
Ir nors kai kuriais laikotarpiais vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje ūgtelėdavo dviženkliu tempu, kainų augimas dažnai būdavo dar spartesnis. Paprastam žmogui tai reiškia vieną dalyką, nors sąskaitoje nuskamba šiek tiek daugiau eurų, tų eurų vertė sumažėja.
Pienas, kuris kainavo 1,19 euro, dabar gali kainuoti 1,59. Panaši tendencija pastebima ir kitur, tiek transporto, tiek paslaugų sektoriuose. Net jei per metus atlyginimas padidėjo 100 eurų, dažnu atveju infliacija „suvalgo“ didesnę dalį šio padidėjimo.
Ši situacija ypač skaudžiai atsiliepia tiems, kurių pajamos mažesnės. Kuo mažesnis biudžetas, tuo labiau jis priklauso nuo būtino vartojimo. O būtent šių prekių kainos dažniausiai kyla sparčiausiai – maistas, komunaliniai mokesčiai, degalai.
Skaičiai apgauna – ką reiškia „vidutinė alga“?
Oficialūs duomenys rodo, kad vidutinis atlyginimas Lietuvoje pastaraisiais metais didėjo. Tačiau vidurkis – tai ne mediana. Kitaip tariant, kai vieni uždirba daug daugiau, o kiti – labai kukliai, vidutinis skaičius tampa mažai ką pasakantis apie realią situaciją.
Daugybė žmonių gyvena už minimalų arba šiek tiek didesnį atlyginimą. Ir jų atveju net kelių eurų brangimas gali tapti dideliu iššūkiu. Jeigu komunalinės paslaugos pabrangsta 30 eurų, o atlyginimas pakyla tik 20, skirtumas juntamas ne teoriškai, jis tiesiogiai atsiliepia kasdieniam gyvenimui.
Todėl reikia kalbėti ne tik apie bendrą atlyginimų augimą, bet ir apie realią gyventojų perkamąją galią. Tai reiškia, kiek prekių ar paslaugų galima įsigyti už savo atlyginimą ir čia akivaizdu, kad net ir pakilus algoms, pirkinių krepšelis dažnai susitraukia.
Ilgalaikiai sprendimai tampa vis sunkesni
Kai kyla kainos, bet atlyginimai neatsiveja, žmonės tampa atsargesni – ne tik su kasdieniais pirkimais, bet ir su ilgalaikiais sprendimais. Būsto įsigijimas, automobilio keitimas, atostogų planavimas, viskas keliasi į „kai bus aiškiau“ stalčių.
Tai stabdo ne tik asmeninį vartojimą, bet ir visą ekonomiką. Be to, mažėjanti perkamoji galia verčia žmones skolintis, tai pasireiškia tiek greitųjų kreditų augimu, tiek išaugusiu vartojimo paskolų skaičiumi. Tai yra pavojingas signalas, kai norint išlaikyti įprastą gyvenimo tempą reikia skolintis, reiškia, kad sistema braška.
Pajamų ir kainų disbalansas ilgainiui paveikia ir psichologinę savijautą – žmonės jaučia, kad dirba daug, o uždirba mažai. Kad nepaisant pastangų, gyvenimas negerėja. Tai formuoja nepasitikėjimą institucijomis, kelia socialinę įtampą, mažina motyvaciją stengtis.
Kas galėtų keistis?
Norint išspręsti šį disbalansą, neužtenka tik didinti atlyginimus – svarbu ir efektyviai valdyti kainų augimą. Tai reiškia, kad valstybė turi būti aktyvi tiek reguliuojant monopolijų kainas, tiek skatinant konkurenciją rinkoje. Socialinė parama turi būti orientuota į realią, ne deklaruojamą situaciją.
Taip pat būtina šviesti gyventojus apie asmeninių finansų valdymą, kad žmonės gebėtų planuoti, taupyti, analizuoti kainas. Bet ilgalaikėje perspektyvoje sprendimą vis dėlto turi priimti politikai – subalansuota ekonomika negali būti paremta tik skaičiais „vidutiniškai“.
Jeigu kainos ir toliau kils greičiau nei atlyginimai, gyventojų pesimizmas augs. O tai yra pavojingas signalas ne tik vartojimui, bet ir pasitikėjimui ateitimi.
