Astronautai, gyvenantys Tarptautinėje kosminėje stotyje, kasdien susiduria su iššūkiu, tai kaip užtikrinti pakankamą vandens kiekį. Įprastai Žemėje mes nepagalvojame, kad stiklinė vandens kainuoja praktiškai nieko, tačiau kosmose situacija visai kitokia.
Vieno galono vandens pristatymas į orbitą kainuoja dešimtis tūkstančių dolerių, todėl gabenti nuolatinius vandens atsargų kiekius būtų per brangu. Būtent dėl to Tarptautinėje kosminėje stotyje įrengta itin sudėtinga vandens perdirbimo sistema. Ji sukurta taip, kad išnaudotų beveik kiekvieną lašą.
Astronautai geria kruopščiai išvalytą ir filtruotą vandenį, kuris gaunamas iš įvairių šaltinių, tai net iš jų pačių prakaito, kvėpavimo metu išsiskiriančios drėgmės, dušo nuotekų ar net šlapimo. Skamba keistai, bet būtent ši technologija leidžia įguloms išlikti sveikoms ir aprūpintoms vandeniu daugelį mėnesių.
Vandens kelias iki stiklinės
Specialios sistemos surenka drėgmę, kuri atsiranda iš kvėpavimo, prakaitavimo, dušų ir net gyvūnų, naudojamų moksliniuose tyrimuose, išskyrų. Visa tai pereina per pažangų filtravimo procesą, kol tampa švariu, visiškai saugiu gėrimu.
Astronautai pasakoja, kad skonis primena buteliuose parduodamą vandenį. Vienintelė kliūtis gali būti psichologinė, reikia susitaikyti su mintimi, jog stiklinėje esantis skystis kažkada buvo šlapimas ar prakaitas.
Be to, stotyje visada laikoma apie du tūkstančius litrų vandens atsargų. Tai daroma tam, kad prireikus būtų galima išgyventi netikėtą avarinę situaciją. Tokios atsargos garantuoja, kad astronautai nepatirtų vandens trūkumo net ir sutrikus perdirbimo sistemai.
Skirtumai tarp JAV ir Rusijos sistemų
Tarptautinė stotis yra padalinta į dvi dalis, tai amerikiečių ir rusų. Abi pusės turi savo vandens perdirbimo sistemas, tačiau jos veikia skirtingai. JAV sistema perdirba viską, net prakaitą, kondensatą, dušo nuotekas ir net šlapimą. Tokiu būdu kasdien gaunama apie keturiolika litrų geriamo vandens. Rusijos sistema taip pat renka drėgmę iš oro ir nuotekas, tačiau šlapimo neperdirba. Todėl jų pagaminamo vandens kiekis yra šiek tiek mažesnis.
Įdomu tai, kad amerikiečiai kartais pasinaudoja ir rusų surinktu šlapimu, kad iš jo patys pagamintų papildomo vandens. Tokiu būdu nei vienas galimas šaltinis nėra iššvaistomas.
Skirtingi dezinfekavimo būdai
Abi sistemos turi dar vieną skirtumą, tai vandens valymo metodą. JAV dar nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos naudoja jodo priemaišą, kuri užtikrina, kad vandenyje neliktų bakterijų. Vis dėlto vanduo vėliau dar kartą filtruojamas, nes per didelis jodo kiekis gali pakenkti skydliaukės veiklai.
Tuo tarpu rusai dar nuo sovietinės stoties „Mir“ laikų naudoja sidabrą, kuris taip pat turi antibakterinių savybių. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neįprasta, kad astronautai geria perdirbtą šlapimą ar prakaitą. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia tai paversti visiškai švariu ir saugiu vandeniu.
Be tokios sistemos būtų neįmanoma užtikrinti nuolatinės ilgalaikės žmonių buvimo kosmose. Šis procesas parodo, kaip inovatyviai žmonija geba spręsti iš pažiūros paprastus, bet kosmoso sąlygomis sudėtingus iššūkius.
