Laikas.lt
Viename tankiausiai apgyvendintų Indijos miestų Mumbajuje, kuriame gyvena beveik 19 mln. žmonių, kasdien išmetama apie aštuoni tūkstančiai tonų atliekų. Kas šeštas gyventojas glaudžiasi šiukšlių pilnuose lūšnynuose, kurių priskaičiuojama daugiau nei 1,2 tūkstančių. Vienas tokių – netoli tarptautinio oro uosto, prabangių viešbučių apsuptyje įsikūręs Anavadis, vietinių vadinamas „mėšlu tarp rožių“.
Visą dieną Anavadis gyvena vieninteliu – šiukšlių – ritmu. Vos tik pateka saulė, šimtai žmonių patraukia rinkti atliekų. Įdienojus rausiasi maisto likučių, tuščių butelių ir nereikalingų daiktų kalnuose, o vakare grįžta su pilnais maišais šiukšlių. Jų namai – sukrypusios lūšnos, maistas – tai, ką randa sąvartyne, arba kas gyvena aplink juos – žiurkės ir varlės.
Tokį nepagražintą ir dažnai nematomą Indijos veidą atskleidžia JAV rašytoja, žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Katherine Boo neseniai ir lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Amžiams atskirti nuo grožio“. Joje moteris pasakoja apie Anavadžio lūšnyną, kurio kasdienybę ir čia gyvenančių žmonių likimus stebėjo trejus metus.
Anavadžio lūšnyno gyventoja
Tankiausiai apgyvendintos pasaulio šalies skurdo priežastimis rašytoja susidomėjo ištekėjusi už indo ir atvykusi į Indiją. Ramybės jai nedavė mintis apie čia egzistuojančią socialinę nelygybę. Kūrėja ryžosi apsistoti Mumbajuje ir stebėti vargingiausio visuomenės sluoksnio kovą už būvį šių laikų lūšnyne, aprašyti ten gyvenančių žmonių viltis ir svajones.
Knygos autorė savo knygoje pasirinko papasakoti kelių lūšnynų gyventojų istorijomis. Merginos Mandžu, kuri siekia tapti pirmąja Anavadžio šiukšlynų mergina, baigusia koledžą. Traumuotos vienakojės Fatimos, svajojančios apie kitokį gyvenimą. Žemaūgio našlaičio Sunilo, kuris tetrokšta iki soties prisivalgyti, ir Ašos, bandančios vaidinti „lūšnyno valdovę“, bet susiduriančios su korupcija.
Knygos „Amžiams atskirti nuo grožio“ autorė Katherine Boo
Kaip knygoje rašo autorė, rasti tinkamą šiukšlę žmonėms buvo didelis džiaugsmas. Tuomet prasidėdavo lemiamas ir svarbus procesas – priskirti ją vienai iš šešiasdešimt atliekų rūšių: popieriaus, plastiko, metalo ir kitų. Nuo to priklausydavo, ar šiukšles pavyks lengvai parduoti. Rūšiavimo amato Anavadžio gyventojai mokydavosi nuo mažens.
Iš šiukšlių šie žmonės uždirbdavo, šiukšlėse ir gyvendavo. Vieni turėjo susirentę mažus namukus iš sąvartyne rastų daiktų, kiti naktimis miegodavo po žvaigždėmis, susispietę į krūvą, kurioje būdavo sunku atskirti, kur kieno koja ir ranka. Ir visada, kaip bloga lemtis, virš miegančiųjų tvyrodavo srūtų, degėsių ar dūmų tvaikas.
„Anavadiečiai labai uoliai stengėsi padėti man pavaizduoti jų gyvenimus ir dilemas. Ir darė tai net suprasdami, kad aš atskleisiu ne tik jų dorybes, bet ir ydas, žinodami, kad jiems ne viskas patiks ar kad jie ne su viskuo sutiks, kas bus parašyta knygoje”, – taip apie kūrybos procesą leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje pasakoja autorė.
Per knygoje pristatomus lūšnynų gyventojų portretus atskleidžiami daugumos žemiausio visuomenės sluoksnio žmonių gyvenimai. Alkis, ligos, purvas, smurtas, vagystės, korupcija, konfliktai su kaimynais, baimė, kad valdžia sulygins lūšnyną su žeme – tuo kasdien gyvena Anavadžio žmonės, atskirti nuo likusio pasaulio.
2012 m. pasirodžiusi negrožinės literatūros knyga daugelyje šalių tapo bestseleriu, laimėjo ne vieną prestižinę literatūros premiją, tarp jų – JAV nacionalinę knygų premiją „National Book Award“. Net 8 įtakingi JAV dienraščiai ir leidiniai „Amžiams atskirtus nuo grožio“ įvardijo kaip vieną iš 10 geriausių metų knygų.
Kritikai pripažįsta, kad knygoje išsklaidomi žmonių susikurti mitai apie egzotišką Indiją ir atskleidžiamas visai kitoks jos pasaulis.
