Jeigu kada nors pažiūrėjote į savo hortenziją ir pagalvojote, kad būtų smagu turėti dar vieną tokią pačią, vasaris tam puikiai tinka. Žiemos ramybės metu imami sumedėję auginiai dažnai sėkmingai įsišaknija net ir namų sąlygomis. Tereikia laikytis kelių svarbių taisyklių ir turėti šiek tiek kantrybės.
Auginiai imami tuomet, kai augalas dar nėra „pajudėjęs“ – sultys neteka intensyviai, o dienos jau ima ilgėti. Tokiu metu hortenzija lengviau suformuoja šaknis, nes energiją nukreipia ne į lapų masės auginimą, o į įsišaknijimą. Saugiausia pradėti vasarį ir tęsti iki kovo pradžios, kai augalai dar ilsisi, bet šviesos jau daugiau nei žiemos viduryje.
Prieš nukerpant pirmąją šakelę verta viską pasiruošti iš anksto. Svarbiausia turėti švarų, dezinfekuotą sekatorių arba aštrų peiliuką, kad pjūviai būtų lygūs ir nepažeistų audinių. Taip pat prireiks vazonėlių su drenažo angomis, lengvo substrato ir, jei dauginsite kelias veisles, etikečių, kad vėliau jų nesupainiotumėte.
Šaknų formavimosi skatintojas nėra būtinas, tačiau pirmiesiems bandymams jis gali būti labai naudingas. Dažnai jis padidina sėkmės tikimybę, ypač jei namuose sąlygos nėra idealios arba auginiai imami iš jautresnių veislių. Vis dėlto ir be jo galima pasiekti gerą rezultatą, jei tinkamai parenkamas substratas ir palaikoma teisinga drėgmė.
Substrato pasirinkimas – viena svarbiausių sėkmės sąlygų. Sumedėję auginiai mėgsta drėgmę, tačiau netoleruoja sunkios, permirkusios žemės, kurioje trūksta oro. Žemė turi būti puri ir laidi vandeniui, kad perteklius galėtų laisvai nutekėti, o šakelė nepradėtų pūti.
Labai tinka sėjai ir daiginimui skirta žemė, sumaišyta su perlitu santykiu 1:1. Galima naudoti ir nekaitrų, nurūgštintą durpinį substratą, o prireikus tiks ir universali žemė, jei ji nėra suslėgta ir sunki. Vazonėlis visada turi turėti nutekėjimo angas, nes stovintis vanduo lėkštelėje yra viena dažniausių puvinio ir prarastų auginių priežasčių.
Augininiams rinkitės sveikas, vienmetes šakas, kurios per praėjusį sezoną išaugo ir iki žiemos spėjo sumedėti. Geriausia, kad auginys būtų maždaug 12–20 cm ilgio ir turėtų bent du aiškiai matomus pumpurų mazgus, o dar geriau – tris. Būtent pumpurų mazgai yra vietos, iš kurių formuojasi šaknys, o vėliau auga nauji ūgliai.
Apatinis pjūvis daromas iškart po pumpuru ir pjaunama tiesiai. Viršutinis pjūvis atliekamas 1–2 cm virš viršutinio pumpuro ir daromas šiek tiek įstrižai, kad būtų lengviau atskirti, kur auginio viršus, o kur apačia. Tai smulkmena, tačiau ji padeda išvengti vienos dažniausių klaidų – pasodinti auginį atvirkščiai.
Prieš sodinant substratas turi būti drėgnas, bet ne permirkęs. Suspaudus žemę saujoje ji turėtų susiglausti, tačiau vanduo neturėtų sunktis ar tekėti. Jei naudojate šaknų formavimosi skatintoją, į jį merkiama tik apatinė auginio dalis – ten, kur formuosis šaknys.
Tuomet pagaliuku ar pieštuku padaroma skylutė ir auginys įstatomas taip, kad bent vienas pumpurų mazgas būtų po žeme. Jei auginys turi tris mazgus, po žeme galima palikti ir du – tai dažnai padidina įsišaknijimo tikimybę. Paprastai į substratą įleidžiama apie pusė arba net du trečdaliai auginio ilgio.
Pasodinus žemę aplink šakelę reikėtų lengvai prispausti, kad neliktų oro tarpų ir auginys tvirtai laikytųsi. Oro kišenės aplink pjūvio vietą gali trukdyti šaknims formuotis ir sudaryti palankias sąlygas džiūvimui. Po pasodinimo laistoma minimaliai – tik tiek, kad substratas tolygiai sudrėktų.
Namų sąlygomis geriausia palaikyti 18–21 °C temperatūrą. Esant žemesnei temperatūrai šaknys formuojasi labai lėtai, o esant aukštesnei auginiai gali pradėti džiūti, minkštėti ir net supūti. Pastovumas čia svarbesnis nei „maksimali šiluma“, todėl verta vengti radiatorių kaimynystės.
Šviesa vasarį yra ypač reikšminga, todėl geriausia rinktis šviesią palangę be aštrių tiesioginių saulės spindulių. Kuo daugiau natūralios šviesos, tuo tvirčiau elgsis pumpurai, o auginys turės daugiau energijos šaknų formavimuisi. Jei namuose labai tamsu, galima pagalvoti apie papildomą apšvietimą, tačiau dažniausiai pakanka tiesiog šviesios vietos.
Oro drėgmė neturi būti labai aukšta, nes sumedėję auginiai beveik neišgarina vandens. Vis dėlto, jei namuose labai sausa, pirmosiomis dienomis galima uždėti laisvą skaidrų uždangalą (pavyzdžiui, maišelį ar mini šiltnamį). Svarbiausia kasdien trumpai pravėdinti, kad nesikauptų kondensatas ir neatsirastų pelėsis.
Pirmąją savaitę svarbiausia stebėti ir nepersistengti su priežiūra. Vazonėliai turėtų stovėti šviesioje vietoje, o temperatūra būti kuo pastovesnė. Drėgmę verta tikrinti kas kelias dienas pirštu: žemė turi būti lengvai drėgna, bet jokiu būdu ne šlapia.
Vėliau nereikėtų nuolat tikrinti, ar jau yra šaknys, tampant auginius iš žemės. Taip dažnai pažeidžiamos vos susiformavusios šaknelės ir visas procesas tarsi pradedamas iš naujo. Laistykite saikingai ir reaguokite tik tuomet, jei matote nerimą keliančius požymius: juodavimą, pelėsį ar aiškų vytimą.
Pirmasis ženklas, kad auginys prigijo, yra pabrinkę pumpurai ir pradedantys augti nauji ūgliai. Jei labai švelniai pajudinę auginį pajusite pasipriešinimą, tai dažniausiai reiškia, kad šaknys jau formuojasi. Jei pumpurai pradeda sprogti, bet vėliau sudžiūsta, tai neretai signalizuoja, kad šaknys dar nesusiformavo arba sąlygos buvo netinkamos.
Dažniausia problema – apatinės auginio dalies pajuodavimas, kuris paprastai rodo per didelę drėgmę arba per žemą temperatūrą. Tokiu atveju auginį verta patrumpinti iki sveikos vietos, pakeisti substratą į lengvesnį ir sumažinti laistymą. Jei po žeme buvo palikti du mazgai, situaciją dažnai dar galima išgelbėti.
Pelėsis ant žemės paviršiaus reiškia, kad trūksta oro cirkuliacijos. Tuomet reikėtų nuimti uždangalą, dažniau vėdinti, o ant paviršiaus paberti perlito, kuris padeda sugerti drėgmės perteklių. Jei problema kartojasi, verta patikrinti, ar vazonėlis tikrai turi pakankamai nutekėjimo angų.
Kai auginys akivaizdžiai auga, o šaknys jau tvirtai laiko žemės gumulą, jį galima persodinti į įprastą žemę, skirtą dekoratyviniams krūmams. Tačiau į lauką neskubėkite: jauni augalai jautrūs staigiems temperatūros pokyčiams. Pavasarį, kai naktimis temperatūra jau laikosi teigiama, daigus būtina palaipsniui grūdinti.
Maždaug vieną–dvi savaites hortenzijas kasdien išneškite kelioms valandoms į nuo vėjo apsaugotą vietą ir po truputį ilginkite laiką lauke. Tik po tokio grūdinimo jas galima sodinti į nuolatinę vietą sode. Pasodintas jaunas hortenzijas reikia reguliariai stebėti ir laistyti, ypač sausrų metu, nes jų šaknys dar nėra giliai įsitvirtinusios.
Trumpa atmintinė
- Laikas: vasaris–kovo pradžia.
- Auginys: 12–20 cm, 2–3 pumpurų mazgai.
- Substratas: purus ir laidus (pvz., sėjinukų žemė + perlitas 1:1).
- Temperatūra: 18–21 °C, be didelių svyravimų.
- Laistymas: saikingas, be užmirkimo.
- Persodinimas: tik kai auginys tvirtai įsišaknijęs; prieš sodinant į lauką – grūdinimas.
