Pietų pertraukas ir penktadienio vakarų linksmybes jie iškeičia į paieškas. Jų artimieji šią aistrą geriausiu atveju traktuoja kaip silpnybę, ir nieko keisto: birofilija, skripofilija, bonistika – skamba it diagnozė. Tačiau iš tiesų tai – pomėgiai, kelios iš galybės kolekcionavimo rūšių.
Kolekcininkas Viktoras Jasiūnas, turintis didžiausią lietuviškų kišeninių kalendoriukų kolekciją Lietuvoje, dalinasi pomėgio subtilybėmis.
Kokia Jūsų kolekcija?
Per daugiau nei tris dešimtmečius surinkau per 20 tūkstančių kalendoriukų, išleistų Lietuvos teritorijoje. Juos tradiciškai skirstau į temas ir potemes – tai palengvina reikiamo kalendoriuko paieškas. Pavyzdžiui, tema „automobiliai“ skirstoma į kelias potemes: automobilių spauda, automobilių sportas, taksi, dalių parduotuvės ir t.t.
Seniausi mano turimi kalendoriai mena praėjusio amžiaus dvidešimtąjį dešimtmetį. Taip pat turiu tarpukario Lietuvos kalendorių, kurie buvo spausdinami Kaune vokiečių kalba, net kaina nurodyta pfeningais.
Seniausias V. Jasiūno kolekcijos kalendorius
Kalendoriukų kolekcijoms laikyti skirtų albumų pasiūla nemaža, tačiau juos gaminu pats. Mano žiniomis, toks kalendoriukų išdėstymas populiarus ir tarp geriausių pasaulio kolekcininkų.
Tai nėra mano pagrindinė veikla ir anksčiau man buvo nelengva suderinti šį pomėgį su darbu, negalėdavau skirti tam daug laiko. Tačiau man, priešingai nei daugeliui kitų kolekcininku, pasisekė: artimieji palaiko mane ir net padeda pildyti kolekciją.
Ar turite kolekcijos favoritų? O gal „medžiojate“ kokį išskirtinį egzempliorių?
Turiu kalendoriuką su savo atvaizdu (žr. pagrindinę foto – aut. pastaba). Studentavimo laikas nuvykęs į kalendorių parodą Maskvoje buvau prikalbintas filmuotis reklamai. Reklamos produktą gavau dovanų, pavadinčiau jį mėgstamiausiu kalendoriumi.
Jei kalbėtume apie mėgstamą tematiką, neabejingas esu politiniams kalendoriams. Apie tai byloja faktas, kad nepaisydamas seniai pasibaigusių rinkimų, tebeieškau kandidatų į savivaldybių tarybas kalendoriukų.
Man teko dalyvauti sudarant Tarybų Lietuvos kalendoriukų katalogą: pagelbėjau Maskvos kolekcininkams, nes turėjau nemažai trūkstamų kalendorių. Remdamasis šiuo katalogu išsiaiškinau, kad man pačiam trūksta apie 50 šių kalendorių, t.y. apie 10 proc., juos ir medžioju. Šiemet pavyko vieną gauti. Šiai kategorijai priklauso ir 1992 m. kalendoriai, nes jie buvo rengiami ir spausdinami dar 1991 m.
Ar atsimenate visus savo kalendoriukus?
Taip, turiu išlavintą atmintį. Tačiau teisingiau būtų sakyti, kad atsimenu, kokių kalendorių neturiu: jei į mano rankas pakliūna toks kalendorius, tikrai žinau, kad matau jį pirmąkart. Gerai įsimenu savo kolekcijos eksponatus, nes tenka ją nuolat peržiūrėti: ruošiantis apsilankyti parodoje ar pildant albumus.
Daiktas, kurį nori kuo geriau įsidėmėti, turi sukelti kuo daugiau asociacijų, tad atsimenu ne tik, kokia kalendoriuko tema, metai, koks nors svarbus užrašas, bet ir kur jį gavau, kad ir prieš 15 metų.
Vienas kolekcininko albumų
Kur ieškote eksponatų kolekcijai?
Jei kalbame apie naujus kalendoriukus, vienas šaltinių yra parduotuvės ir kioskai. Tokių pirktų kalendorių turiu net keturis albumus. Taip pat rinkimų metu lankausi partijų rinkimų štabuose, maloniai padeda papildyti kolekciją leidyklos ir tipografijos.
Labai svarbus šaltinis – parodos. Anksčiau lankydavausi visose rengiamose Vilniuje parodose ir visad rasdavau ką nors naujo, tačiau pastaraisiais metais kalendoriukų susižvejoju trijose pagrindinėse parodose: „Knygų mugėje”, kuri taip pat skiria dėmesio reklamai bei poligrafijai, turizmui bei mokslams skirtose parodose. Dažniausiai specialiai kalendoriukų nedalina, bet jei parodos metu paklausi, iš po skverno gali ištraukti vienintelį.
Per metus Lietuvoje išleidžiama apie 1000 kalendoriukų, neskaičiuojant skirtų rinkimams. Rinkimai į savivaldybių tarybas – itin derlingi metai kalendoriukų kolekcionieriams. Įprastai man pavyksta gauti apie 800 kalendoriukų iš dviejų trijų tūkstančių.
Jei turiu galimybę, visad pasiimu kelis vienodus kalendorius, kad galėčiau apsikeisti ar atiduoti kolegoms. Nuo 1980 m. turime Vilniaus kolekcininkų klubą, vienijantį įvairių sričių kolekcininkus, kurie padeda vieni kitiems keistis ir įsigyti kolekcionuojamą medžiagą. Mano žiniomis, Lietuvoje yra 15 kalendoriukų kolekcininkų. Šiai kategorijai nepriskiriu vaikų, kurie renka kalendorius, nes sulaukę brandaus amžiaus jie šio pomėgio gali atsisakyti. Kai kurie minėtų kolekcininkų renka viso pasaulio, kiti – atskirų temų kalendoriukus, bet visi jie kolekcionuoja Lietuvos kalendorius.
Žinoma, vienas pagrindinių kolekcininko pagalbininkų – internetas, kur gali rasti labai įdomių egzempliorių: tiek skelbimų portaluose, tiek aukcionuose.
Nuo ko priklauso kalendoriukų kainos?
Kuo mažesnis kalendorių tiražas, kuo sunkiau juos gauti, tuo jie brangesni. Tačiau būna ir didelio tiražo kalendorių, kurie tiesiog nepateko į kolekcionierių rankas, išsisklaidė, dėl to jų vertė gali prilygti net retų kalendorių vertei. Vieni brangiausių kalendorių – išleisti prieškario Lietuvoje. Jų kaina gali siekti net 25 Lt, kas kalendoriui yra labai daug.
Žinoma, kalendoriukas su autografu yra vertingesnis nei paprastas. Jei tik turiu galimybę, visada prašau pavaizduotų ant kalendoriaus žmonių padėti parašą. Tai ne vien politikai, bet ir rašytojai, sportininkai, net kolekcininkai, išleidę savo kalendorius – jei yra asmenybė, gerai turėti ir parašą. Tai įrodymas, kad bendravai su žmogumi.
