Kanibalizmas gamtoje: kokie Lietuvos gyvūnai ėda savo jauniklius?

Grynas.lt

Kanibalizmu vadinamas tos pačios rūšies individų naudojimas maistui. Gamtoje kanibalizmas senas kaip pats pasaulis, nors vargu ar jis kada nors buvo svarbus evoliuciniu ar populiacijų formavimosi požiūriais. Galvojant paprastai, galime rasti tik vieną šio reiškinio įvertinimą: tai kokių nors ypatingų sąlygų iššaukta mitybos forma, tikrai neduodanti jokios naudos nei atskiroms populiacijoms, nei rūšiai. Tačiau ar kanibalizmas yra žalingas, pavojingas rūšiai?Ar galima suprasti jo reikšmę gamtai ir rūšims?

Kanibalizmo atvejai ar reiškiniai žinomi ne tik plėšrių žvėrių, bet ir graužikų, taip pat įvairiems būriams priklausančių paukščių, varliagyvių, roplių tarpe. Jis nėra retas tarp vabzdžių ar kitų grupių bestuburių. Kanibalizmu negalima vadinti bet kokiu būdu žuvusių gentainių naudojimo maistui – jų naikinimas šiam tikslui būna tikslingas, žinant medžioklės ar užpuolimo ir gentainio pribaigimo naudą.

Suaugę žvėrys kanibalais gali tapti įvykus kokiam nors fiziologiniam pokyčiui – pavyzdžiui, pažadinus juos iš žiemos miego. Taip medžioti gali iš įmygio pažadintas rudasis lokys. Dar dažniau stimulą tam gali duoti ilgas badavimas. Žinoma, kad ekstremaliose sąlygose baltieji lokiai gali tapti kanibalais. Ypač dažnai šių lokių patinai medžioja jauniklius ar daug mažesnius ir silpnesnius savo gentainius.

Kanibalais gali tapti graužikai, ypač pilkosios žiurkės, naminės pelės, pakliuvusios į ekstremalias sąlygas ar atsiradus kokiems nors svarbiems dirgikliams. Tai gali būti dėl kokių nors priežasčių pakitusi žvėrelių elgsena, iššaukianti kitų gentainių agresiją. Tokiu atveju įveiktas silpnesnis gyvūnas nebūtinai suėdamas. Tiesa, jeigu jo sunaikinimas sutampa su maisto stygiumi, jis tikrai nepaliekamas.

Gyvatės, žalčiai bei driežai gali gaudyti ir ryti smulkesnius savo rūšies individus. Tas pat pasakytina apie kai kurias pelėdas (ypač baltąją, didįjį apuoką) bei vištvanagius, kurie gali medžioti smulkesnius ir silpnesnius savo gentainius

Ypatinga tema – savo rūšies, netgi savo pačių jauniklių gaudymas ir galabijimas maistui. Kaip jau minėta, taip ekstremaliose sąlygose gali elgtis meškos, tačiau tokių atvejų pasitaiko ir vilkų, lapių, ežių, kirstukų, kai kurių kiauninių žvėrių tarpe. Kanibalizmas žinomas net tarp šimpanzių, kai vienos jų grupės suaugę žvėrys gaudo ir ėda kitos, paprastai rangu žemesnės grupės jauniklius. Tiesa, reikia pabrėžti, kad natūraliose sąlygose tokių žmogbeždžionių elgsenos pakitimų nebuvo žinoma – jie atsirado tik ėmus šimpanzes šerti bananais ir skirtingas, savo teritorijas turėjusias jų grupes viliojant į vieną, jiems bendrą ir visai svetimą vietą. Praradusios teritorinį ryšį su aplinka, jos pastoviai kovojo su kitomis grupėmis. Pirmi kanibalizmo atvejai buvo atsitiktiniai, kai kovoje žūdavo silpnesni žvėrys ar jaunikliai. Vėliau tai tapo įpročiu – dirbtinai suformuotu žmogaus sukurtų veiksnių komplekso.

Savo rūšies jauniklius gali medžioti ar paprastai naudoti maistui daugelis pelėdų, plėšriųjų paukščių. Lietuvoje savo jaunikliams kaip maistą iš svetimų lizdų pagrobtus vanagiukus atneša vištvanagiai. Žinoma, kad mažus savo jauniklius kai kada gali praryti baltieji gandrai. Juos neretai gaudo angys, gluodenai, driežai, žalčiai.

Prieš porą metų liepos gale prie Skriaudžių (Prienų rajone) teko stebėti žaliųjų kūdrinių varlių kanibalizmo atvejus. Mano rastoje apie dviejų arų dydžio kūdroje gyveno per keturiasdešimt suaugusių varlių, kurios kūdrai džiūvant slapstėsi krantuose iškastose negiliose duobutėse. Čia pat šokinėjo maži pernykščiai bei šiemet išaugę (kai kurie dar turėjo uodegas) jaunikliai. Kai varliukai sukrutėdavo prie pasislėpusių varlių, bematant būdavo jų praryjami. Sunku pasakyti, ar tokie reiškiniai dažni drėgnais, taigi – varlėms palankiais metais. Žinoma, kad visos žaliosios varlės, o ypač stambiausios iš jų ežerinės yra gana plėšrios, galinčios gaudyti ir ryti ne tik smulkesnes varles, bet net ir kai kurių paukščių (upinių, juodųjų žuvėdrų) pūkuotus jauniklius.

Gamtoje egzistuoja dar viena kanibalizmo forma, vadinama kainizmu (pagal biblijinius Kainą ir Abelį), kai vienos vados jaunikliai suėda savo brolius. Kai kada tokiomis aukomis tampa erelių, vanagų, pelėdų jaunikliai. Žvėrių tarpe to praktiškai nebūna, kiti, žemesnės socialinės organizacijos gyvūnai nėra susieti tokiais glaudžiais giminystės ryšiais.