Rusijos pradėtas karas Ukrainoje skaudžiai paveikė ne tik žmones ir infrastruktūrą, bet ir gyvūniją. Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad fronto zonose gyvenantys šunys per vos kelerius metus pradėjo sparčiai keistis ir vis labiau primena laukinius protėvius – vilkus, kojotus ar dingo. Šie pokyčiai atskleidžia, kaip ekstremalios sąlygos per trumpą laiką gali pakeisti ištisas gyvūnų populiacijas.
Mokslininkai nustatė, kad karas Ukrainoje paskatino tarsi atvirkštinę šunų evoliuciją. Per istoriniais masteliais labai trumpą laikotarpį buvę naminiai gyvūnai pradėjo vis labiau panašėti į laukinius.
Apie tai rašoma žurnale „Evolutionary Applications“ paskelbtame tyrime. Jo autoriai surinko duomenis apie 763 šunis iš devynių Ukrainos regionų.
Tyrėjų komanda dirbo su gyvūnų prieglaudomis, o veterinarai ir savanoriai rinko informaciją apie benamius šunis potencialiai saugiose vietovėse ir net teritorijose, priskirtose prie pavojingų.
Duomenų rinkimu fronte užsiėmė Igoris Dykijis – Lvivo nacionalinio Ivano Franko universiteto zoologas, savanoriu tarnavęs netoli Lymano Donecko srityje, o vėliau – prie Charkivo.
Dauguma komandos išvadų rodo, kad fronto linijoje gyvenantys šunys per neįtikėtinai trumpą laiką ėmė įgyti laukiniams šuninių rūšims – vilkams, kojotams ar dingo – būdingų požymių.
Transformacijų pavyzdžių buvo daug. Fiksuota, kad fronto zonoje šunų snukiai retai būna labai trumpi, kaip prancūzų buldogų, ar labai ilgi, kaip taksų. Daugeliui sumažėjo kūno masė. Pakito ir ausų forma – smailos ausys pasitaikė kur kas dažniau nei nulėpusios.
„Fronte šunys, turintys „laukinį“ fenotipą, išgyvena dažniau: stačios ausys, tiesi uodega, mažiau balto kailio plote“, – aiškina pagrindinė straipsnio autorė, Lvivo universiteto zoologė Marija Marcyv.
Kita tyrimo bendraautorė, Gdansko universiteto (Lenkija) doktorantė Małgorzata Witek pabrėžia, kad „karas veikia kaip stiprus filtras“ – jis atrenka ir išryškina tas savybes, kurios didina išlikimo tikimybę itin ekstremaliomis sąlygomis.
Karo veiksmų zonose Ukrainoje nustatyta ir daugiau laukiniams šunims būdingų ypatybių. Ten buvo gerokai mažiau senų, sergančių ar sužeistų gyvūnų, o fronto linijoje esantys šunys dažniau gyvendavo būriais.
„Labiausiai mus nustebino tai, kaip greitai šie pokyčiai išryškėjo. Karas tęsiasi palyginti neilgai, tačiau skirtumai tarp fronto šunų ir kitų populiacijų jau tapo labai akivaizdūs“, – teigia Małgorzata Witek.
Šiuos pastebėjimus papildo ir tragiški įvykiai: per neseną Rusijos ataką prieš Zaporižią buvo apgriautas šunų prieglauda, kurioje glaudėsi dešimtys benamių gyvūnų. Dalis jų žuvo, nemažai šunų buvo sužeista, nukentėjo ir viena darbuotoja. Tokios situacijos dar labiau mažina silpnų ir sergančių gyvūnų šansus išlikti, palikdamos gyvesnius tuos, kurie geriausiai prisitaikę prie žiaurių karo realijų.
