Meilė ne tik pavasarį veikia žmogų kaip adrenalinas – bet kuriuo metų laiku tarp žmonių vyksta ypatingi kontaktai, sukeliantys neprognozuojamą poveikį ir teikiantys patį didžiausią malonumą.
Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų gydytoja kardiologė Eglė Uždavinytė-Gatelienė pabrėžia, kad meilės jausmas, gimstantis nelauktai bet kuriuo metų laiku, gali būti labai stiprus ir padėti net sunkiausiems ligoniams nugalėti, rodos, neįveikiamas ligas.
Kaip medikai paaiškina fiziologinį meilės jausmo poveikį žmogaus organizmui?
E. Uždavinytė-Gatelienė: Meilės jausmas didina širdies susitraukimų dažnį, aktyvina širdies veiklą, šiek tiek kelia kraujospūdį, bet tuo pat metu skatina endorfinų gamybą. Endorfinai – tai endogeniniai hormonai, organizme besigaminančios medžiagos, labai aktyvios biochemiškai, atsakingos už žmogaus malonumo pojūtį. Ta medžiaga stimuliuoja smegenų centrus, atsakingus už malonumą, komfortą, palaimos jausmą. Meilės, kaip ir sekso metu, endorfinų išsiskiria labai daug, ir būtent tai mažina skausmo pojūčius, todėl viskas atrodo žymiai gražiau, skausmo nejunti, prieš tai buvę pojūčiai trigubai sustiprėja ir esi įgavęs tarsi antrą kvėpavimą.
.jpg)
Meilės poveikis, matyt, labiausiai prilygsta narkotikų poveikiui, nes veikimo principas tas pats, tik
narkotikai yra cheminė medžiaga, kuri skatina lygiai tą patį malonumo pojūtį ir dirgina tuos pačius malonumo centrus. Bet tokios pat sudėties medžiaga natūraliai gaminasi ir mūsų organizme. Taip yra gydoma depresija – antidepresanto esmė yra būtent dirginti tuos serotonininius receptorius, kurie atsakingi už laimės, pilnatvės pojūtį.
Be to, meilės, įsimylėjimo, gerų emocijų fone, galvojant apie mylimą žmogų, esant kontaktui su tuo žmogumi, endorfinai išsiskiria nuolat. Tuo tarpu cheminės medžiagos poveikis yra labai trumpalaikis ir turi daugybę šalutinių reiškinių. Sunku pasakyti, kiek šalutinio poveikio turi meilė… Tačiau daugybe atvejų netgi sunkiausi ligoniai įsimylėjimo fazėje, meilės poveikyje gali ištverti didžiausias kūno negalias ir netgi nugalėti, atrodo, neįveikiamas ligas. Mylint viskas tarsi sustoja, susitelkia tam, kad žmogus gyventų, išgyventų, pasidaugintų ir pratęstų save. Tokia apskritai žmogaus prigimtis – mes esame tam, kad save pratęstume kokia nors forma. Taigi meilė yra sudėtinė to pratęsimo dalis, įvadas į tai.
Tradiciškai pavasaris, žydėjimo metas vadinamas meilės laiku. Ar išties pavasarį žmogui išsiskiria daugiau „maloniųjų” hormonų?
E. Uždavinytė-Gatelienė: Nuo metų laiko endorfinų išsiskyrimas nelabai priklauso – svarbiau emocijos stiprumas, impulsas, kurį tu skleidi, ir atsakas, kurį gauni. Jeigu jis atsiranda, tai meilės jausmas, nepriklausomai nuo metų laiko, gali būti labai stiprus – tiek žiemą, tiek rudenį. Tai jau dviejų žmonių „chemija”, arba ypatingas kontaktas, sukeliantis neprognozuojamą poveikį kiekvienam iš tų žmonių. Aš esu linkusi tikėti dvasiniais dalykais, kurių vien chemija negalime paaiškinti.
Vis dėlto kuriuo metų laiku gydytojai kardiologai sulaukia daugiausia pacientų?
E. Uždavinytė-Gatelienė: Nepasakyčiau, kad pavasarį pacientų padaugėja, galbūt tai būna vyresni, pensinio amžiaus žmonės, kurie nelabai turi kam tą savo meilę parodyti arba yra netekę artimo žmogaus, jiems tada dažniausiai prasideda įvairios bėdos. Kiekvienas pacientas, besiskundžiantis širdimi, dažniausiai žino arba nujaučia priežastis, kas išprovokavo tą pablogėjimą arba būklės nestabilumą. Ir dažniausiai tai yra dvasinė problemų pradžia – nors liga galėjo slypėti daugybę metų, tačiau pagrindinį akcentą dažniausiai duoda kažkokia neigiama emocija, didelis stresas, dvasinis diskomfortas.
Kiekvienas išgyvename didesnių ar mažesnių sukrėtimų, stresai mus lydi kasdien. Kaip išlikti sveikiems ir atspariems aplinkos poveikiui?
E. Uždavinytė-Gatelienė: Gydytojai pataria vengti stresų, tačiau, iš kitos pusės, stresas yra varomoji jėga mums visiems, nes tik streso akivaizdoje keičiamės, stresų pasekmėje yra tobulinami mūsų adaptaciniai (prisitaikymo) mechanizmai. Galiu patarti tik tobulinti savo požiūrį į stresą – tai daugiausia, ką galime padaryti. Žinoma, akivaizdaus streso, kuris blogai veikia, reikėtų vengti, bet tuomet reikia keisti gyvenimo būdą, aplinką, darbą, žmones, su kuriais bendrauji. Arba keisti save, nors tai nėra visiškai lengva. Bet vėlgi – kiekviena nelaimė turi ir gerąją pusę, nes žmogus, būdamas mirties, sunkios ligos akivaizdoje, visada padaro išvadas ir randa šviesiąją pusę, o tai jam padeda išlikti.
Ar žmogus gali numirti iš meilės?
E. Uždavinytė-Gatelienė: Manau, kad gali, nes meilė yra tiek kuriamoji, tiek griaunamoji jėga, ypač jeigu lieka be atsako arba pasireiškia keistu proveržiu, kai žmogus elgiasi labai neadekvačiai ar netgi žalingai sau arba kitam žmogui. Meilė tuomet galėtų žudyti, nes ji yra viena stipriausių emocijų, galinti priversti žmogų padaryti neįmanomus, visiškai nesuprantamus dalykus.
Ko dažniausiai palinkite pacientams, išlydėdama juos po konsultacijos?
E. Uždavinytė-Gatelienė: Linkiu mylėti save. Ir aplinkui esančius žmones. Tiesiog bendrauti su žmonėmis taip, kaip jie patys norėtų, kad su jais būtų bendraujama. Man atrodo, kad būtent santykiai yra mūsų savijautos esmė. Linkiu priimti esamas ar galimas negandas kaip neišvengiamą savo gyvenimo dalį, kuri turi ir savo gražiąją pusę.
