Laikas.lt
Karlas Lagerfeldas – mitinė mados pasaulio persona. Mitinė jau vien dėl to, jog kitą rudenį jam sueis 80 metų ir jis yra bene paskutinis mados gigantas, nepaisantis savo amžiaus, aktyviai įsitraukęs į paskutinių dešimtmečių vyksmus mados istorijoje. Vis dėlto, labiausiai dizaineris žavi savo natūraliu, be jokių sentimentų ir nostalgijos žvilgsniu į ateitį…
Iš pradžių K. Lagerfeldas gali pasirodyti pasipūtusi, tuščia persona, tačiau užtenka perskaityti keletą interviu su juo ir išryškės žemiškas, beprotiškai savo darbą mylintis žmogus. Taip, jis be perstojo dirba, daug skaito ir keliauja. Jis niekada nebuvo praradęs savo vizijos, apleidęs savo siekių. Jam patinka žaisti – su mada, masėmis ir kasdien sutinkamais žmonėmis.
Apie save
Aš nesu tik tas, ką matote – tai tik fasadas. Prisimenu, kai Annie Leibovitz fotografavo mane leidiniu „Vanity Fair“. Ji pasirodė Monake su dviem savo asistentais ir pasakė: „Man reikėtų su tavimi praleisti dvi ar tris dienas, kad sužinočiau, kas tu esi iš tiesų.“ Ir aš jai pasakiau: „Ne, tu gaišti laiką. Net jei ir turėčiau ką slėpti, aš tai labai gerai paslėpčiau.“ Tai lyg pirštinė, kurios aš niekada nenusiimu.
Aš turiu ne vieną asmenybę, o kelias! Aš lyg tie pardavėjai, kurie dirba kelioms įmonėms. Lyg vėtrungė, kurios darbas yra būti vėtrunge ir būti tuo patenkintu, nes tiki, jog anksčiau nebuvo geriau. Dabar tiesiog kitaip. Nėra gerai sustoti ir galvoti apie tai. Apie tai gali galvoti tik, kai viskas sustoja, tačiau kol juda, kol esi mūšio lauke, kol parsiduodi, privalai eiti į priekį.
„Perkraunu“ baterijas skaitydamas ir tapydamas
Mano mėgstamiausia veikla yra viskas, ką aš darau: fotografija, knygos, paveikslai. Negalėčiau prašyti daugiau. Tik nemėgstu žiūrėti į laikrodį. Skaitau dirbu, fotografuoju ir nesuku galvos dėl laiko.
Rytais aš tapau namie, iki pietų. Tuomet einu į peržiūras ir primatavimus. Man patinka turėti laisvus rytus, tapyti, skaityti, „perkrauti“ savo baterijas. Nors daugeliui kyla klausimas, ar aš apskritai kada miegu, galiu pasakyti atvirai, aš visada miegu septynias valandas.
Vėluoju iš mandagumo
Taip, bet mano vėlavimas visada turi paaiškinimą: aš niekada nežiūriu į laikrodį, tad privertęs vieną žmogų laukti, vėliau priverčiu manęs laukti ir kitus. Kai būnu su kuo nors, negalvoju apie tai, kad kažkas galbūt manęs laukia.
Tai mano mandagumas priverčia vėluoti. Yra pasakymas, kad punktualumas yra mandagumo karalius. Aš nesu karalius, kaip tame filme „Lagerfeld Confidential“, kur esu pristatytas karaliumi atsiskyrėliu. Kino juosta man patiko, bet tik ne žodis „atsiskyrėlis“.
Netikiu labdara
Mes gyvename absurdiškame, nelogiškame pasaulyje. Visi duoda moralaus gyvenimo pamokų. Kartą iš labdaros organizacijos man papriekaištavo: „Jūs niekada neaukojate mums.“ Aš atsakiau: „Aš nesu išprotėjęs dėl jūsų kompanijos, nes jaučiu, kad joje yra per daug korupcijos.“ Tas vaikinas atsakė: „Net jei tik penki procentai pasieks tikslą, vis tiek reiktų tai daryti.“ Aš aukoju pinigus, tačiau garsiai apie tai nekalbu. Būti dosniam yra gerai, tačiau kam tai viešinti?
Intelektualai man nuobodūs
Aš daug žinau, tačiau nesu intelektualas. Tiesą sakant, aš niekada neišnaudojau savo intelekto potencialo. Nekenčiu intelektualų, jie turi stiprias nuomones dažniausiai apie tai, ko visiškai neišmano. Nekenčiu intelektualių diskusijų. Šopenhaueris yra puikiai pasakęs: „Laimė – kai nėra nuobodulio.“
Puikiai pasirodau trumpuose pokalbiuose ir tarp aukštosios visuomenės atstovų. Aš gerai jaučiuosi visur. Tikrai nesu drovus. Mano mama sakydavo: „Nesiaukok dėl savęs, dėl tavęs jau pasiaukojau aš.“ Taigi pirmiausia aš mąstau apie save, kas man leidžia vėliau mąstyti apie kitus. Štai kaip aš buvau užaugintas.
Niekada nesijaučiu vertas
Aš niekada nebūnu patenkintas savo darbais iki galo. Visada tikiuosi, kad kita kolekcija bus geresnė. Aš gyvenu nuolatiniame nepasitenkinime. Manau, kad tai ir yra paslaptis, kaip viską daryti gerai. Niekada nesu patenkintas. Niekada nesijaučiu vertas. Aš nuolat sau priešgyniauju. Kartais tai matoma. Stengiuosi tai kontroliuoti, mat suprantu, jog kiti nėra kalti dėl mano nuotaikų svyravimų.
Socialinė fotografija apgaudinėja žmogų
Nesu sociali asmenybė. Aš niekada nedrįsčiau fotografuoti gatvėje susilenkusio varguolio. Aš prie jo net nesiartinčiau vien iš pagarbos. Manau, jog nėra padoru fotografuoti žmones, kurie skursta, kurie niekada nepamatys tų, sistemą kritikuojančių nuotraukų, kuriems niekada už jas nebus sumokėta…
Esu kerštingas
Mano ydos – abejingumas ir noras kerštauti. Tai labai blogai. Aš nebuvau auklėjamas religiškai, manęs nemokė „atsukti kitą skruostą“. Kita vertus, aš niekada pats nepradedu. Visuomet esu mieliausia avis kambaryje, tačiau, jei kažkas klysta ir bando teigti, jog aš esu neteisus, trenksiu jam atgal ir gana stipriai.
Kambarinės man naudingesnės už įžymybes
Pažįstu daug žmonių, kurie yra malonūs įžymybėms, tačiau pasibaisėtini jiems dirbantiems žmonėms. Aš esu visiškai toks pat tiek su žinomais žmonėmis, tiek su visais kitais. Man kambarinės reikia labiau nei įžymybės.
