Šiandien esame nuolat apsupti įvairiausių dirgiklių. Turėdami galimybę bet kuriuo paros metu naršyti naujienas, tikrinti el. laiškus ar socialinius tinklus, dažnas žmogus pagauna save be perstojo slenkant ekraną ir ieškant dar vieno emocinio paskatinimo. Nors tai atrodo kaip įprastas šiuolaikinio gyvenimo būdas, iš tiesų šie įpročiai tik dar labiau didina patiriamą įtampą, o mūsų smegenys tyliai prašosi poilsio.
Svarbiausia, ko joms reikia, yra laikas be susikaupimo. Leisdami mintims laisvai klaidžioti, be jokios sąmoningos koncentracijos į konkrečią veiklą, galime sumažinti patiriamą stresą ir net sustiprinti protinį aštrumą. Tai skamba paprastai, tačiau pritaikyti tai kasdieniame gyvenime yra kur kas sunkiau, nei atrodo.
Viena iš teorijų, galinti padėti geriau suprasti šį reiškinį, vadinama dėmesio atkūrimo teorija. Nors pavadinimas gali nuskambėti kaip sudėtingas paaiškinimas nieko neveikimui, ši teorija turi tvirtą neurologinį pagrindą. Ji buvo pasiūlyta dar devintajame dešimtmetyje ir teigia, kad žmogui būtina ne tik aktyvi, bet ir pasyvi, nesąmoninga dėmesio forma.
Du dėmesio tipai ir jų reikšmė smegenims
Teorijos esmė yra du pagrindiniai dėmesio tipai. Vienas iš jų yra kryptingas dėmesys, kai sąmoningai susitelkiame į konkretų uždavinį. Pavyzdžiui, kai mokomės, vairuojame ar rašome žinutę telefone. Tokiu atveju mūsų smegenys aktyviai dirba su užduotimi, kuri reikalauja pastangų.
Kitas dėmesio tipas yra nekryptingas, kai leidžiame savo protui natūraliai reaguoti į aplinką. Tai gali būti paukščių čiulbėjimo klausymasis ar stebėjimas, kaip vėjas judina medžių lapus. Tokiais atvejais dėmesys sklinda laisvai ir nevaržomai.
Kai neturime laiko šiai natūraliai proto būsenai, kyla reiškinys vadinamas dėmesio nuovargiu. Tada darosi vis sunkiau susikoncentruoti, o bet koks blaškymas ima mus išmušti iš vėžių.
Anksčiau kasdienybėje būdavo daug akimirkų, kurias galima buvo laikyti nuobodžiomis. Pavyzdžiui, laukimas stotelėje ar stovėjimas eilėje parduotuvėje. Tokios pauzės leido protui atsipalaiduoti.
Išmanieji įrenginiai atėmė nuo mūsų tylą
Šiandien viską keičia išmanieji telefonai. Net trumpiausios pertraukėlės išnaudojamos informacijos srautui, skaitome, žiūrime, klausomės, reaguojame. Tačiau šios stimuliacijos nepalieka erdvės protui atsigauti. O dėmesio atkūrimo teorija primena, kaip svarbu sąmoningai sukurti erdvę momentams, kai galime leisti protui pailsėti.
Dėmesio atkūrimo teorija iš esmės remiasi dar devynioliktojo amžiaus psichologų pastebėjimais. Vienas iš jų buvo amerikietis, iškėlęs savanoriško dėmesio sąvoką. Tai toks dėmesys, kuris reikalauja pastangų. Jo idėjos atsirado laikotarpiu, kai kultūroje vyravo romantizmas, ypač iškeliantis gamtos svarbą žmogaus sielai ir protui.
Šiandien moksliniai tyrimai tik patvirtina, kad buvimas gamtoje gali turėti teigiamą poveikį mūsų savijautai ir dėmesio gebėjimams. Pastebėta, kad buvimas natūralioje aplinkoje sumažina smegenų srities, susijusios su nerimu ir stresu, aktyvumą.
Tuo tarpu būnant miesto aplinkoje tokio sumažėjimo nepasiekiama. Tyrimai taip pat rodo, kad net dešimt minučių be aktyvios veiklos, kai leidžiame dėmesiui klaidžioti, gali pagerinti rezultatus kognityviniuose testuose ir sumažinti dėmesio nuovargį. Net toks paprastas dalykas kaip ėjimas bėgimo takeliu žiūrint į gamtos vaizdus gali padėti atkurti smegenų energiją.
Kaip pritaikyti teoriją savo gyvenime?
Kiekvienas gali išbandyti dėmesio atkūrimo teoriją savo kasdienybėje. Tereikia surasti žaliąją zoną, tai gali būti miesto parkas, takas palei upę ar miško takelis. Tuomet svarbu atidėti telefoną ir išjungti visus trukdžius. Net ir tais momentais, kai atrodo, kad nėra ką veikti, pavyzdžiui laukiant eilėje, galima sąmoningai pasinaudoti proga leisti mintims paklaidžioti.
Skirtingiems žmonėms skirtingos vietos veikia skirtingai, tad jei pastebite, kad net atsipalaidavę bandote planuoti ar struktūruoti mintis, galbūt vertėtų pasirinkti ramesnę aplinką. Tai gali būti net stebėjimas, kaip boružė ropoja per stalą. Tokios akimirkos nėra tinginystė. Tai būtina smegenų priežiūra ir proto higiena, kurios šiandien mums visiems trūksta vis labiau. Atsijungti nuo visko trumpam reiškia ne prarasti laiką, o suteikti savo protui galimybę grįžti stipresniam, aštresniam ir ramesniam.
