Lyčių balanso klausimas klimato politikoje dažnai lieka nuošalyje, nors sprendimų priėmėjų sudėtis gali turėti tiesioginę įtaką politikos turiniui ir krypčiai. Klimato kaitos, technologijų ar atsinaujinančios energetikos diskusijose retai klausiama, kas priima sprendimus – vyrai ar moterys, ir ar tai iš viso svarbu.
Tyrimai rodo, kad sprendimų priėmimo procesuose vyrai dažniau orientuojasi į efektyvumą, greitį ir techninius sprendimus, o moterys labiau linkusios atsižvelgti į socialinį poveikį, teisingumą ir pažeidžiamų visuomenės grupių situaciją. Todėl klausimas, kas dalyvauja sprendimų priėmime, svarbus ne tik lyčių lygybės, bet ir pačios klimato politikos kokybės požiūriu.
Klimato politika nėra vien techninių priemonių rinkinys. Ji apima socialinį teisingumą, įtrauktį ir turi atliepti skirtingų visuomenės grupių poreikius, nes klimato kaitos poveikis nėra neutralus – jis skirtingai veikia vyrus ir moteris dėl socialinių vaidmenų ir galios pasiskirstymo.
Valstybės tarnautojai vaidina itin svarbų vaidmenį klimato politikos procese, nes jie ne tik rengia dokumentus, bet ir paverčia politines idėjas konkrečiomis taisyklėmis bei sprendimais. Jų požiūris į klimato kaitą ir lyčių lygybę daro tiesioginę įtaką tam, kaip nacionalinė klimato politika yra formuojama ir įgyvendinama.
Šiaurės šalys dažnai laikomos Europos lyderėmis pagal lyčių lygybę viešajame sektoriuje. Čia moterų dalis vadovaujančiose pareigose dažnai yra didesnė nei privačiame sektoriuje, o tai atsispindi ir klimato politiką formuojančiose institucijose, nors skirtumų tarp atskirų šalių vis dar esama.
Švedijoje moterys dominuoja klimato politikos institucijų vadovaujančiose pozicijose, išskyrus Energetikos agentūrą, kurioje vyrai sudaro šiek tiek daugiau nei pusę vadovų. Danijoje tarnautojų lygmenyje moterų yra daugiau, tačiau vadovų gretose šiek tiek vyrauja vyrai, išskyrus Transporto ministeriją, kuriai vadovauja tik moterys.
Islandijoje dauguma institucijų laikosi 40–60 procentų lyčių santykio, tačiau Kelių transporto agentūroje vyrai sudaro net tris ketvirtadalius darbuotojų. Suomijoje tarnautojų lygmenyje pastebima lyčių pusiausvyra, tačiau vadovaujančiose pareigose vis dar dominuoja vyrai.
2025 metais Švedijoje, Suomijoje, Islandijoje, Danijoje ir Lietuvoje pradėtas tyrimas parodė, kad Lietuva pagal lyčių pasiskirstymą klimato politikos institucijose yra arti Šiaurės šalių modelio. Tarp tarnautojų šiek tiek daugiau moterų, o vadovų lygmenyje lyčių balansas gana tolygus, išskyrus Lietuvos transporto saugos administraciją, kurioje vyrauja vyrai.
Vis dėlto vien skaičiai neatskleidžia realių galios santykių. Didelė moterų dalis institucijose nebūtinai reiškia, kad lyčių aspektai iš tiesų integruojami į politiką, todėl svarbu analizuoti ir institucijų kultūrą, normas bei kasdienes praktikas.
Šiaurės šalys lyčių lygybės kultūrą kūrė dešimtmečius, remdamosi demokratinėmis tradicijomis ir socialinės gerovės modeliu, o Lietuvos istorinė patirtis buvo kitokia. Sovietmečiu moterų dalyvavimas darbo rinkoje buvo skatinamas formaliai, tačiau tai nereiškė realios sprendimų priėmimo galios ar lyčių vaidmenų permąstymo.
Analizuojant nacionalinius klimato politikos dokumentus paaiškėjo, kad tiek Lietuvoje, tiek Šiaurės šalyse lyčių perspektyva dažnai lieka deklaratyvi. Ji retai perkeliama į konkrečias priemones ar įgyvendinimo mechanizmus, o klimato politika išlieka technokratinė, orientuota į emisijų mažinimą ir technologinius sprendimus.
Norint, kad klimato politika būtų ne tik techniškai efektyvi, bet ir socialiai teisinga, būtina lyčių lygybę integruoti į sprendimų turinį, finansavimo mechanizmus ir praktinį įgyvendinimą. Tik tuomet lyčių balansas taps realiu įrankiu, padedančiu užtikrinti įtraukią, ilgalaikę ir teisingą klimato transformaciją, o ne vien deklaracija dokumentuose.
