Kai žiūrovai žiūri konkursus, kuriuose sprendžiančiu balsu tampa ne vien komisija, bet ir žiūrovai – dažnai kyla viena paprasta abejonė. Ar tikrai viskas vyksta sąžiningai? Ar balsai iš tiesų atspindi kokybę, ar tik geografiją?
Klausimas apie „kaimynų balsavimą“ pirmiausia dažnai keliamas kalbant apie Euroviziją, tačiau panašios diskusijos kyla ir kituose formatuose, tiek sporte, tiek kūrybos konkursuose ar net verslo apdovanojimuose.
Žmonės pradeda pastebėti modelius – šalys, miestai ar net seniūnijos nuolat palaiko viena kitą. Tai net tampa prognozavimo pagrindu. Ir vis dėlto, ar toks reiškinys savaime reiškia nesąžiningumą? Ar simpatija šalia esančiam reiškia, kad nusižengiama konkurso principams?
Čia slypi sudėtingesnis klausimas, kas apskritai laikytina sąžiningumu konkurencinėje erdvėje, kur dalį rezultatų lemia asmeniniai įspūdžiai?
Kaimyniškumas – natūrali žmogaus savybė?
Socialiniai ryšiai nuo senų laikų grindžiami artumu – geografiškai, kultūriškai ar net kalbiškai. Vargu ar kam nors būtų keista, jei, tarkime, latviai palaikytų lietuvius, o norvegai – švedus. Panašūs pomėgiai, muzikinis skonis ar net bendra istorija turi įtakos tam, kaip žmonės balsuoja.
Todėl balsavimas tarp kaimynų ne visada reiškia sąmokslą. Dažnai tai tiesiog bendros patirties rezultatas, panašios nuostatos, vertybės, net humoro jausmas. Tokie veiksniai natūraliai lemia, kad kaimynai dažniau vieni kitus supranta, o tai ir matoma rezultatuose. Ar galima vadinti nesąžiningumu tai, kas kyla iš nuoširdžios preferencijos?
Visgi čia reikia atskirti emocinį artumą nuo strateginio palaikymo. Viena yra balsuoti už tai, kas patiko, bet sutapo, kad buvo artima kultūriškai. Visai kas kita kai iš anksto žinoma, kad „tu mums 12, mes tau 12“. Tokia dinamika jau skamba kitaip, primena ne simpatiją, o susitarimą.
Ar tikslas – geriausias, ar savas?
Konkurso sąžiningumo vertinimas dažnai priklauso nuo to, kaip apibrėžiame „teisingą“ rezultatą. Jei tikslas – rasti geriausią atlikimą, kūrinį ar idėją, tada bet koks šališkumas iškreipia rezultatą. Bet jei tai emocinis vertinimas, kaip daugelyje balsavimų, šališkumas tampa beveik neišvengiamas.
Dalyviai, gaunantys aukščiausius balus iš kaimyninių šalių ar draugiškų bendruomenių, dažnai sulaukia kritikos. Net jei jų pasirodymas išties stiprus, iškart atsiranda šešėlis. „Aišku, kodėl laimėjo – visi kaimynai balsavo“, – tokia frazė girdima ne kartą.
Kita vertus, net ir vertinimo komisijos neapsaugotos nuo šališkumo. Jų sudėtis, patirtis, net nuotaika tą dieną gali lemti balsą. Tad kyla klausimas, ar tikrai kaimyniškas balsavimas labiau iškreipia rezultatą nei subjektyvi komisijos nuomonė?
Techninis sprendimas ar neišvengiamas reiškinys?
Kai kurie renginių organizatoriai bando įvesti tam tikras apsaugas, pavyzdžiui, žiūrovų balsai sumuojami su komisijos balais, kad būtų išvengta vienpusiškumo. Kiti įveda balsavimo apribojimus, negalima balsuoti už save, negalima balsuoti už tam tikras šalis. Tačiau tokios taisyklės dažnai sukelia dar daugiau ginčų, kur riba tarp reguliavimo ir manipuliacijos?
Be to, net jei būtų įmanoma visiškai „atskirti“ kaimynus – ar tai tikrai išspręstų problemą? Galų gale, bendras skonis ir kultūriniai ryšiai vis tiek išliktų. Vargu ar įmanoma uždrausti žmogui jausti artumą kitam tik todėl, kad jie gyvena netoli vienas kito.
Techninis sprendimas yra tik dalis atsakymo. Gal svarbiau – skaidrumas. Jei rezultatai pateikiami atvirai, matomi visi balsai ir jų kilmė, tuomet žiūrovai patys gali spręsti, ar tai draugiškas palaikymas, ar sistemingas „mainų turgus“.
Nuoskaudos kyla iš lūkesčių
Dažniausiai kalbos apie nesąžiningumą kyla iš tų, kurie tikėjosi laimėti, bet nesulaukė palaikymo. Tokiais atvejais kaimyniškas balsavimas tampa patogia priedanga – „pralaimėjom ne todėl, kad buvom silpnesni, o todėl, kad kiti susitarė“. Tai lyg emocinis buferis nuo nusivylimo.
Be abejo, esama atvejų, kai iš tiesų galima įžvelgti sistemingą palaikymo tinklą, ypač kai tai kartojasi metai iš metų. Tačiau dažniausiai tai būna mišrūs atvejai ir simpatija, ir kokybė, ir istorinis ryšys. Viską sudėti į vieną „sąmokslo“ dėžutę būtų paprasta, bet ne visai sąžininga pačiai temai.
Galų gale, žiūrovų balsavimas – tai ne matematinė lygtis, o emocijų ir subjektyvumo kratinys. Jis visada turės niuansų. Gal vietoje to, kad bandytume „išvalyti“ balsus nuo artumo, verčiau verta priimti, kad kiekvienas sprendimas – tai ir kultūrinė pozicija.
