Oficialiai gyvename demokratinėje šalyje, kurioje valdžią renkame rinkimuose – atiduodame balsą už tuos, kurie žada atstovauti mūsų interesams. Balsavimo teisė yra vienas svarbiausių demokratijos principų, leidžiantis piliečiams daryti įtaką šalies valdymui.
Tačiau ar tai iš tiesų veikia taip, kaip deklaruojama? Vis dažniau viešojoje erdvėje girdime pasvarstymų, kad reali valdžia Lietuvoje vis labiau tolsta nuo žmonių. Sprendimus priima siauras politinis elitas, o eilinių piliečių balsai dažnai paskęsta partijų vidinėse derybose, kompromisuose ir interesų sankirtose.
Ką tai sako apie mūsų valstybės valdymą, ar rinkimų rezultatai iš tiesų reiškia tikrą įtaką, ar tik suteikia teisėtumo kaukę jau iš anksto suplanuotai politinei sistemai?
Kyla klausimas, ar mūsų balsas, mestas į urną, iš tikrųjų lemia, kas ir kaip valdo šalį? O gal viskas sprendžiama užkulisiuose – partijų viršūnėse, kur tarp savų dalijamasi postais, parama ir įtakos zonomis?
Partijos – demokratijos ramsčiai ar jos griovėjai?
Lietuvoje veikianti politinių partijų sistema teoriškai grindžiama demokratiniu principu: partijos atstovauja skirtingas vertybes, pasaulėžiūras ir interesus, o žmonės rinkimuose pasirenka, kurią kryptį palaiko.
Tačiau praktikoje vis dažniau susiduriame su tuo, kad pačios partijos tampa uždaromis, sunkiai perprantamomis struktūromis, kuriose dominuoja ne idėjos, o lojalumo ryšiai, vidiniai susitarimai ir galios balansas.
Partijų sąrašai, kandidatai į ministrus ar savivaldybių tarybas dažnai sudaromi ne remiantis kompetencija ar visuomenės poreikiais, bet priklausomybe nuo lyderių valios. Įtakingiausi politikai, kurie realiai sprendžia, kas paklius į aukščiausius valstybės valdymo sluoksnius, dažnai neturi jokio ryšio su rinkėjų dauguma.
Vietoj to jie remiasi partijos vidine parama, lojalumu ar net mainais: tu man balsus, aš tau postą. Tai kelia esminį pavojų demokratijai. Kai sprendimus priima ne visa partija, ne jos nariai ar rinkėjai, o siaura vadovų grupė, mes matome ne atstovaujamosios demokratijos veikimą, o centrinės galios koncentraciją.
Tokia sistema tampa pažeidžiama interesų grupių, verslo struktūrų ar net korupcinių tinklų spaudimui, o piliečių balsas lieka tik formalumu.
Rinkėjas – tik statistinis vienetas?
Rinkimų dieną kiekvienas pilietis turi galimybę balsuoti, tačiau tai dažnai yra vienintelė proga dalyvauti politiniame sprendimų priėmime. Likusią kadencijos dalį daugelis žmonių priversti stebėti, kaip jų išrinktieji priima sprendimus, kurie nebūtinai atitinka jų lūkesčius ar poreikius.
Balsas rinkimuose yra tarsi čekis be garantijos, kad paslaugos bus suteiktos. Didelė dalis rinkėjų nusivilia jau po kelių mėnesių: žadėti mokesčių mažinimai neįvyksta, socialinės problemos gilėja, o partijų prioritetais tampa ne viešasis interesas, o reitingai, viešieji ryšiai ir pozicijų išlaikymas.
Dar blogiau tai, jog kartais net išrinkti politikai nusprendžia pereiti į kitą frakciją ar partiją, išduodami tą elektoratą, kuris jais pasitikėjo.
Rinkėjų dalyvavimas demokratijoje turėtų būti nuolatinis procesas: ne tik balsavimas, bet ir galimybė atšaukti politikus, daryti įtaką sprendimams, stebėti, kaip įgyvendinamos programos. Tačiau tokios priemonės Lietuvoje praktiškai neegzistuoja arba yra sunkiai įgyvendinamos. Tai veda prie abejingumo, nepasitikėjimo ir augančio atotrūkio tarp piliečių ir valdžios.
Užkulisinė politika – skaidrumo krizė
Daugelis esminių sprendimų Lietuvoje priimami ne viešuose debatuose, o uždarose frakcijų, Vyriausybės ar Seimo kuluaruose. Derybos dėl biudžeto, ministerijų postų ar koalicinių susitarimų dažnai neviešinamos, netgi tuomet, kai tai tiesiogiai liečia žmonių gyvenimus.
Tai ne tik skatina nepasitikėjimą – tai formuoja paralelinę politinę realybę, kurioje rinkėjas nebėra nei svarbus, nei girdimas.
Skandalai dėl nepotizmo, slaptų susitarimų, skaidrumo stygiaus partijų veikloje – visa tai tik patvirtina, kad reali valdžia vis labiau koncentruojasi partijų viršūnėse. Ir nors įstatymai numato įvairius priežiūros mechanizmus, jų veikimas dažnai lieka formaliu arba selektyviu. Partijos, kurios turėtų būti demokratijos įrankis, neretai tampa barjeru tarp žmonių ir sprendimų priėmimo.
Ar tikra demokratija įmanoma be realios atskaitomybės?
Valdžia Lietuvoje teoriškai priklauso žmonėms. Praktikoje dažnai ją valdo partiniai elito sluoksniai, turintys savo interesų logiką. Kol piliečiai neturi realių įrankių daryti įtaką politikai tarp rinkimų, o partijos lieka uždaros struktūros be tikros demokratinės kontrolės, tol sunku kalbėti apie pilnavertę demokratiją.
Reikia ne tik balsavimo teisės, bet ir realių galimybių įtakoti sprendimus, stebėti politikų veiklą, reikalauti atsakomybės. Kitaip tariant, laikas ne tik rinkti, bet ir kontroliuoti. Kitaip valdžia liks ne tautos rankose, o tų, kurie moka tyliai ją pasisavinti.
