Nauja mokslininkų analizė siūlo netikėtą Juodosios mirties kilmės paaiškinimą. Ji teigia, kad maro kelią galėjo nulemti ne vien žmonių judėjimas, bet ir staigūs klimato pokyčiai. Tokia perspektyva leidžia kitaip pažvelgti į lemtingus keturiolikto amžiaus įvykius.
Juodoji mirtis Europoje išplito 1347 ir 1353 metais ir kai kuriose vietovėse nusinešė iki šešiasdešimties procentų gyventojų. Nors ligos mastas gerai dokumentuotas, jos pasirodymo laikas ir staigus išplitimas ilgai buvo mįslė. Tyrėjai ieškojo priežasčių, kurios galėjo atverti ligai vartus būtent tuo metu.
Darbas kelia mintį apie grandinę, kurioje susijungia gamta ir žmonių sprendimai. Vulkaninis atšalimas sukėlė badą, o badas privertė Italijos miestus ieškoti grūdų tolimuose kraštuose. Kartu su šiais kroviniais galėjo atkeliauti ir marą pernešę parazitai.
Vulkaninis atšalimas
Tyrėjai rado požymių, kad apie 1345 metus įvyko didelis tropinis ugnikalnio išsiveržimas. Į atmosferą pakilę pelenai ir sieros junginiai sumažino saulės šilumą, todėl pietų Europoje ir Viduržemio regione tapo vėsiau ir drėgniau. Šis klimato poslinkis truko kelis metus ir paveikė kasdienį žmonių gyvenimą.
Medžių rievių duomenys ir ledo gręžinių matavimai rodo padidėjusį vulkaninės sieros kiekį, o to meto pasakojimai mini neįprastus šalčius ir lietų. Tokios sąlygos silpnino žemdirbystę, ilgino žiemas ir didino ligų riziką. Klimato nestabilumas tapo fonu artėjančiai krizei.
Bado metai ir Italijos sprendimai
Atšalimas greitai virto maisto stygių. Istoriniai šaltiniai aprašo derliaus nesėkmes ir badą Ispanijoje, pietų Prancūzijoje, šiaurės bei centrinėje Italijoje, taip pat Egipte ir Levante. Miestuose kilo kainos, o prasta mityba silpnino gyventojus.
Italijos jūrų valstybės turėjo pasirinkti tarp neramumų ir naujų tiekimo kelių. Venecija ir Genuja nutarė įsigyti grūdų Juodosios jūros regione, todėl su Aukso ordos mongolais suderėjo laikiną paliaubą. Taip buvo atvertas kelias žūtbūt reikalingiems kroviniams.
Grūdų keliai iš Juodosios jūros
Apie 1347 metus į Italijos uostus ėmė plaukti grūdų laivai, kurie turėjo sustabdyti badą. Venecijos dokumentai teigia, kad importas iš tiesų padėjo išvengti masinio badaus. Grūdai buvo sandėliuojami uostuose ir vėliau paskirstomi į kitus miestus.
Tačiau tie patys maršrutai siejo Italiją su regionais, kur jau buvo paplitusi mirtina infekcija. Laivai gabeno ne tik grūdus, bet ir jų aplinkoje gyvenusias žiurkes bei blusas. Prekybos tinklai tapo greitu keliu bet kokiems nepageidaujamiems keleiviams.
Blusos ir maro plitimas
Tyrimas siūlo, kad kartu su grūdais galėjo atvykti blusos, nešiojusios bakteriją Yersinia pestis. Patekusios į uostų sandėlius, jos galėjo persikelti ant vietinių graužikų ir žmonių. Taip liga būtų įsitvirtinusi miestuose, kurie priėmė krovinius.
Laivų atvykimo laikas sutampa su pirmosiomis maro žinutėmis Venecijoje, Genujoje ir kituose gavėjų miestuose. Iš ten grūdai buvo gabenami toliau, todėl infekcija galėjo sekti paskui prekybą į tokias vietas kaip Paduja. Tai paaiškintų, kodėl maras plito taip greitai ir plačiai.
Naujas Juodosios mirties paaiškinimas
Ši hipotezė sujungia kelis iš pirmo žvilgsnio nesusijusius reiškinius į vieną nuoseklią istoriją. Vulkaninis išsiveržimas pakeitė klimatą, klimatas sukėlė badą, o badas išjudino prekybą, per kurią į Italiją pateko maras. Taip atsiranda logiška laiko ir priežasčių seka.
Autoriai pripažįsta, kad tai dar viena dėlionės dalis, o ne galutinis verdiktas. Vis dėlto ji pabrėžia, kaip krizių metu net geri sprendimai gali turėti nenumatytų pasekmių. Kartais didžiausios tragedijos gimsta iš kelių sutapusių aplinkybių.
