Viduramžių archeologiniai tyrimai kartais atskleidžia stulbinančių istorijų apie žmones, gyvenusius ir kovojusius prieš šimtmečius. Vienas iš naujausių radinių Ispanijoje – riterio palaikai su itin reta kaukolės deformacija – suteikė mokslininkams ne tik daug duomenų apie to meto karo kasdienybę, bet ir apie genetinių ligų suvokimą bei sergančių žmonių vietą viduramžių visuomenėje.
Kalatravos ordinas, įkurtas XII amžiuje Kastilijoje, buvo vienas pirmųjų ispanų vienuolinių riterių ordinų, kovojusių su musulmonais rekonkistos laikotarpiu. Būtent jo buvusios tvirtovės teritorijoje archeologai aptiko maždaug 50 metų vyro skeletą, iš karto patraukusį jų dėmesį neįprasta kaukolės forma – jos ilgis siekė 23 cm, o plotis vos 12 cm.
Riteris su reta genetine yda
Komanda, kuriai vadovavo Carme Rissech iš Rovira ir Virgili universiteto Ispanijoje, nustatė, kad deformacija nebuvo traumos pasekmė, o kraniosinostozės padarinys. Tai įgimta būsena, kai per anksti sukaulėja vienas ar keli kaukolės siūlai. Dėl to sutrinka normalus kaukolės augimas ir ji deformuojasi.
Tokio tipo kaukolės pakitimai yra vienas iš pagrindinių Crouzon sindromo požymių – retos genetinės ligos, kuri paveikia kaukolės ir veido kaulų vystymąsi.
„Tai pirmasis žinomas suaugusiojo, sergančio šia liga, atvejis archeologinėje medžiagoje, ir neabejotinai išskirtinis, kalbant apie riterį“, – pabrėžia Rissech.
Įrodymai, kad jis buvo kariuomenės žmogus
Morfologiniai kaulų tyrimai leido nustatyti ne tik vyro amžių ir lytį, bet ir jo socialinį statusą bei gyvenimo būdą. Ryškūs raumenų tvirtinimosi vietų pėdsakai žasto srityje atitiko ant kitų raitelių karių kaulų matomus raštus. Stebėta šlaunikaulio šerpetotos linijos struktūra ir sustiprėję klubo sąnario kraštai rodė, kad vyras labai daug laiko praleisdavo balne.
Jo skelete taip pat matyti daugybė kovinių sužalojimų, tarp jų – dvi mirtinos traumos: viena – smūgio ar dūrio žaizda smilkinio srityje, kita – dūrinė žaizda kaukolės pamate. Kairiajame blauzdikaulyje užfiksuotas platus sumušimas su būdingais koncentriniais įtrūkimais. Visa tai leidžia manyti, kad riteris žuvo mūšyje, greičiausiai artimoje kovoje, o ne per tvirtovės apgultį.
Crouzon sindromas daugeliu atvejų nei sutrumpina gyvenimo trukmės, nei sutrikdo pažintinių funkcijų, ir panašu, kad taip buvo ir šiuo atveju. Nors kaukolės deformacija veikiausiai apsunkino valgymą ir kalbėjimą – tai rodo apatinio žandikaulio pažeidimai ir gausus dantų akmenų susikaupimas – vyras, sprendžiant iš radinių, visapusiškai dalyvavo ordino bendruomenės gyvenime.
„Jis buvo pilnavertis brolijos narys, mokėjo kovoti raiti ir valdyti kalaviją“, – apibendrina Rissech.
