Šiandien vis dažniau kalbama apie keliones į Marsą ir gyvenimą už Žemės ribų. Tačiau kartu su šiomis svajonėmis kyla ir rimti klausimai. Vienas jų yra ar įmanoma saugiai pastoti ir pagimdyti kūdikį kosmose. Ką patirtų kūnas, jei nėštumas vyktų toli nuo mūsų planetos.
Nors apie tai nesusimąstome, daugelis mūsų dar nė nepasiekę gimimo susidūrėme su rimtomis rizikomis. Maždaug du trečdaliai visų žmogaus embrionų natūraliai žūsta dar prieš gimstant. Dažniausiai tai nutinka per pirmąsias savaites po apvaisinimo, kai moteris dar net nežino, kad laukiasi. Embrionas gali tiesiog nesivystyti arba nesugebėti prisitvirtinti gimdoje.
Nėštumas yra sudėtingas biologinis procesas, kurį galima palyginti su laipteliais. Kiekvienas etapas turi įvykti tam tikru laiku ir tam tikra tvarka. Žemėje, remiantis medicininiais tyrimais, galime gana tiksliai įvertinti sėkmės tikimybę. Tačiau kosmoso sąlygos visiškai kitokios, todėl kyla daug nežinomybės. Kosmose patiriama mikrogravitacija, tai yra būsena, kai beveik nebejaučiama žemės trauka. Tokia aplinka galėtų apsunkinti patį apvaisinimą, tačiau jei embrionas jau prisitvirtintų, nėštumas tikriausiai galėtų tęstis.
Didžiausi iššūkiai lauktų gimdant ir prižiūrint naujagimį. Kosmose viskas plaukioja, tiek skysčiai, tiek žmonės. Dėl to gimdymas taptų daug sudėtingesnis nei Žemėje. Juk traukos jėga padeda ne tik pagimdyti, bet ir maitinti kūdikį, laikyti jį tinkamoje padėtyje. Kita vertus, pats vaisius gimdoje jau plaukioja vaisiaus vandenyse, tad tam tikra prasme jis jau patiria mikrogravitaciją. Astronautai netgi treniruojasi vandens baseinuose, kurie imituoja nesvarumo būseną. Tačiau gravitacija yra tik viena problemos pusė.
Kur kas pavojingesnis dalykas yra radiacija. Už Žemės ribų nėra mūsų atmosferos ir magnetinio lauko, kurie saugo nuo kosminių spindulių. Šie spinduliai, tai itin greitai judančios dalelės, kurios gali prasiskverbti į žmogaus kūną ir sukelti pavojingus ląstelių pažeidimus. Kosminės dalelės tai tarsi nuogi atominiai branduoliai, be jokių elektronų, tik su protonais ir neutronais. Kai tokia dalelė atsitrenkia į žmogaus kūną, ji gali pakeisti atomo struktūrą, suardyti DNR, pažeisti ląsteles ar sukelti mutacijas. Tokie pokyčiai padidina vėžio riziką ir gali sukelti uždegiminius procesus.
Ypač pavojingas pirmasis nėštumo mėnuo, kai embrionas dar labai mažas, bet jo ląstelės sparčiai dalijasi ir formuoja svarbiausias struktūras. Vienas smūgis nuo itin galingos kosminės dalelės tuo metu galėtų būti pražūtingas. Laimė, tokios dalelės nėra labai dažnos, o pats embrionas dar labai mažas, tad tikimybė, kad pataikys tiesiai į jį, nėra didelė. Tačiau jei taip ir nutiktų, tai greičiausiai baigtųsi nepastebėtu persileidimu.
Toliau vystantis nėštumui, rizikos keičiasi. Maždaug po trijų mėnesių susiformuoja placenta, kraujotaka tarp motinos ir vaisiaus, o vaisius sparčiai auga. Didesnis vaisius reiškia ir didesnį taikinį. Jei spindulys pataikytų į gimdos raumenis, tai galėtų sukelti sąrėmius ir priešlaikinį gimdymą. Nors medicina padarė didelę pažangą, anksčiau gimę kūdikiai vis tiek susiduria su sunkumais. Kosmose, be tinkamos įrangos ir specialistų, priešlaikinis gimdymas taptų dar pavojingesnis.
Tačiau net jei gimdymas būtų sėkmingas, iššūkiai nesibaigtų. Kūdikis auga ne tik gimdoje. Po gimimo jam svarbu išmokti judėti, laikyti galvą, sėdėti, ropoti ir vaikščioti. Visus šiuos įgūdžius lemia kūno pojūtis gravitacijos sąlygomis. Jei nėra jausmo, kur yra viršus ar apačia, kūdikio judesių raida gali būti visiškai kitokia. Be to, kūdikio smegenys ir toliau vystosi. Ilgalaikis radiacijos poveikis gali turėti rimtų pasekmių, tai nuo atminties sutrikimų iki elgesio ar pažinimo sunkumų.
Taigi, ar įmanoma gimdyti kosmose. Teoriškai, tai taip. Tačiau kol negalime apsaugoti embriono nuo radiacijos, užtikrinti saugaus gimdymo ir natūralaus vystymosi be gravitacijos, nėštumas kosmose lieka labai rizikingas eksperimentas. Kol kas dar nesame pasiruošę jį išbandyti.
