Laikas.lt
Emilija Plečkaitytė
Saulėtą popietę Kauno senamiestyje įsikūrusiame salone „Prima“ kalbamės su plaukų stiliste Egle Jackūnaite. Čia darbai verda nuo ryto iki vakaro. Pati Eglė dirba ne tik Kaune, bet ir Vilniuje esančiame salone UFF, savo talentą demonstruoja kurdama šukuosenas įvairiems renginiams, koncertams, fotosesijoms, televizijos šou. Dvejus metus mergina rūpinosi „X-faktoriaus“ dalyvių stiliumi. Savo originalumu Eglės darbai traukia akį, tačiau matome tik galutinį rezultatą… Koks gi yra veterinariją studijuojančios plaukų stilistės darbo procesas ir nekasdieniška kasdienybė?
Kaip pradėjai dirbti plaukų stiliste?
Dirbu apie ketverius metus, neskaitant eksperimentų namuose su savimi ir draugais. Viskas prasidėjo nuo to, kad visuomet iš kirpyklos išeidavau nepatenkinta ir grįžusi vis ką nors pataisydavau, pakirpdavau, pakoreguodavau. Galiausiai susimąsčiau, kad man gal net nereikia eiti į kirpyklą, kad pati galiu apsikirpti, kaip noriu. Vis dažniau pas mane pakeisti savo šukuosenų ateidavo draugai, draugų draugai, o vėliau – ir nepažįstami.
Dabartinis kolega Darius tiesiog pastebėjo mieste mano kirptas merginas, jų šukuosenos jam labai patiko, jis pasidomėjo, kur jos kirposi, ir taip susirado mane ir pakvietė pabandyti kartu dirbti salone ,,Prima“. Žinoma, sutrikau, sakiau, kad nemoku kirpti. Jis tik padrąsino: „Kaip tai nemoki, aš gi matau kad moki, viskas gerai.“ Atėjusi į kolektyvą, stebėjau, kaip dirba kolegos, mokiausi, pradėjau lankyti įvairius seminarus, daug dirbti ir pamažu priėjau prie to, ką darau dabar.
Nepasimeti tarp Vilniaus ir Kauno? Ar labai skiriasi šių miestų klientai?
Anksčiau dažniau važinėdavau į Kauną, tačiau dabar čia dirbu tik vieną dieną per savaitę. Negalėčiau atsisakyti nė vieno miesto: žmonės juose tikrai skirtingi, o tai daro darbą dar įdomesniu. Kas keisčiausia, kad Vilniuje klientai dažniau pageidauja solidesnių kirpimų, o štai Kaune visiškai atsiduoda į kirpėjo rankas prašydami: „Padarykite, kad būtų gražu.“
Daugumą klientų jau pažįstu, su jais lengviau. Vilniuje kerpu daug užsieniečių. Dažniausiai žmonės ateina be idėjos, todėl kaip juokauju: suleidi pirštus į plaukus ir galvoji, kas kiekvienam tiktų ir patiktų.
Dauguma klientų jauni žmonės, daug hipsterių, kurių stilius atitinka mūsų daromas šukuosenos. Tačiau gan dažnai pasitaiko ir vyresnių moterų, kurios jaučiasi labai jaunatviškos, gyvybingos, norinčios išsiskirti ir prašančios, kad po kirpimo neatrodytų „kaip bobutės“. Tada stengiesi rasti viduriuką, kad po to per daug nesupankėtų.
.jpg)
Ar sparčiai plečiasi klientų ratas?
Taip, labai sparčiai. Žmones traukia laisvas, neįpareigojantis stilius. Vieni pabando, lieka patenkinti, tada rekomenduoja savo šeimos nariams, giminaičiams. Būna, kad taip po vieną žmogų ateina ir visa šeima.
Ar pasitaiko tokių atvejų, kad ateina žmogus jau tvirtai nusprendęs, ko nori, tačiau matai, kad jam tai nelabai tiktų ar tiesiog yra nelabai skoninga, ir atkalbi jį?
Kartais būna, kad išgirdus pageidavimus ateina mintis ,„žmogau, atrodysi kvailai“. Tada kalbamės, deriname, bandau išspręsti taip, kad jam patiktų, kad būtų palikta dalis pradinės idėjos ir kad tuo pačiu būtų modernu, stilinga, šiuolaikiška. Bet dažniausiai žmonės nedrįsta išsakyti savo idėjos. Matai, kad žmogus turi kažkokių minčių, bet neišsako iki galo, tada siūlai įvairius variantus, bandai pasiekti ir suprasti jo norus.
Kaip žmonės pasirenka kam patikėti savo plaukus? Yra kažkokios tendencijos, kad merginos kerpasi pas merginas, vaikinai pas vaikinus?..
Žmogui atėjusiam į saloną 50 proc. rūpi, kokia bus jo šukuosena, ir tiek pat rūpi, su kuo jis galės pabendrauti. Kiekvienas kolektyve turime savo braižą, savo charakterį ir klientai atsirenka, kas jiems artimiausia pačiame žmoguje.
Ar klientai pastovūs žmonės – kaskart nori vis kitos šukuosenos ar labiau likti prie senojo įvaizdžio?
Apie trečdalis žmonių kiekvieną mėnesį nori atrodyti vis kitaip. Kartais net sunku sugalvoti, ką dar naujo padaryti. Bet tai savotiškas iššūkis sau kaip stilistei, niekada negali užsisėdėti, visuomet ieškai naujų idėjų.
.jpg)
Lengviau kirpti iš šukuoti ilgų ar trumpų plaukų savininkus?
Man malonu dirbti ir su ilgais, ir su trumpais plaukais. Labai gerai vienus pakeisti kitais, gali sukurti dar įvairesnių kirpimų bei šukuosenų. Kalbant apie šukavimą, ilgus plaukus prilyginčiau didesniam piešimo lapui, nes daugiau erdvės pasireikšti. Šiuo metu aš daugiau eksperimentuoju ne su plaukų ilgiu, bet su spalvomis. Ieškau naujovių, perėjimų, stengiuosi vengti jau daugeliui nusibodusių sruogelių ar dviejų spalvų – viršuje šviesi, apačioje tamsi – derinio.
Salonams taikomas stereotipas, kad juose dažniausiai sėdi daug moterų, kurios plepa ir varto žurnalus. Atėjusi pas tave radau tave, vienintelę merginą, tarp vaikinų. Kas dažnesni klientai? Vaikinai ar merginos?
Aš net nežinau, nuo ko priklauso, kartais galvoju, kad nuo mėnulio fazių (juokiasi). Būna tokia savaitė, kai vyrauja vyrai, o tada kita savaitę – beveik vien moterys. Bet vis dėlto daugiau ateina vyrų. Taip yra jau vien dėl to, kad vyrams šukuoseną taisyti ir kirptis reikia dažniau. Nemažai tokių, kurie kerpasi kas 2–3 savaites. Pas mus daugiausia kerpasi tos moterys, kurios turi trumpus plaukus, o tokių tikrai nėra dauguma. Kaune netgi kolektyvą sudaro daugiausia vaikinai, bet Vilniuje truputį daugiau merginų.
Minėjai, kad viskas prasidėjo nuo to, jog pati ėmei save kirpti. Kam dabar patiki savo plaukus?
Vis dar sau pačiai. Juokauju, kad bijau dantų gydytojų ir kirpėjų. Žinoma, kartais norisi to jausmo, kai kažkas kitas tau liečia galvą, rūpinasi, o tu gali atsipalaiduoti. Tada paprašau kolegų. Bet dažniausiai mėgstu viską daryti pati. Žinau, kada sustoti, ko tiksliai noriu.
Ar tenka kirpti kolegas?
Taip, būna tokių atvejų. Dažniausiai tai padarome kaip žaidimą: turime laisvo laiko ir norime kažką išbandyti.
Kaip manai, kuo salonai „Prima“ ir UFF išsiskiria iš kitų?
Visų pirma, pas mus dirba įdomūs, daug mąstantys ir daug veikiantys žmonės. Nėra dalykiškos atmosferos, salonuose visada skamba muzika, laksto gyvūnai. Mes stengiamės sukurti erdvę panašią į namus, kad gerai jaustųsi ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės. Dauguma būna pripratę prie baltos, sterilios salonų aplinkos, kur lankytojai ramiai sėdi ir laukia savo eilės, tačiau mes atvirkščiai – norime sukurti draugišką atmosferą, lyg žmogus prisijungtų prie draugų rato.
Kas kūrė „Primos“ dizainą ir interjerą?
Labai daug idėjų ir netgi pagalbos sulaukiame iš pačių klientų. Visi turi labai skirtingus darbus ir užsiima labai skirtingomis veiklomis, pavyzdžiui, vienas nusimanantis apie elektrą sako, kad čia galbūt trūksta apšvietimo ar geriau būtų kitaip ir tuo pačiu rekomenduoja, kas galėtų tai sutvarkyti. Kitas klientas piešia ir duoda patarimų apie dekoravimą ir tokiu būdu išeina toks bendras darbas, sukurtas iš skirtingų idėjų.
Kaip vertini šukuosenų, spalvų ir apskritai naujovių skvarbą Lietuvoje? Ar neatsiliekame nuo pasaulio?
Stengiuosi lankyti kuo daugiau seminarų ir jų metu suprantu, kad netgi kiekviena šalis turi savą stilių, išskirtines tendencijas. Italai mėgsta natūralius, rudus atspalvius, Rusijoje dominuoja šviesios spalvos. Dėl to kartais kyla ginčų, kad Lietuvoje kažkoks stilius vis dar madingas, nors kitur jau nebe, bet kiekvienoje šalyje skirtingai, nereikėtų tuo vadovautis. Manau, madingu gali vadinti tą, kuris kerpasi taip, kaip jam tinka ir jaučiasi gerai. Čia taip pat kaip su rūbais – stilingai atrodys tas, kuriam apranga tinka.
Kaip manai, ar šukuosena daug pasako apie žmogų? Kiek ji svarbi jam pačiam?
Iš šukuosenos galima daug nuspręsti ir apie patį žmogų: švelnios linijos rodo, kad jis ir ramesnio būdo, o tas kuris išsiskutinėjęs ir gyvenime yra norintis išsiskirti, veržlesnis. Plaukai tikrai gali daug pasakyti apie žmogų. Visada maniau, kad jeigu tavęs nedžiugina tavo plaukai, tu negalėsi jaustis gerai.
