Antarktida ilgą laiką buvo vienas mažiausiai ištirtų Žemės regionų, ypač kalbant apie tai, kas slypi giliai po storu ledo skydu. Naujas mokslinis tyrimas ir pažangūs kartografavimo metodai pirmą kartą leido itin detaliai pažvelgti į „slaptąjį“ žemyno veidą – uolėtą paviršių, esantį kelių kilometrų gylyje po ledu. Šis proveržis gali padėti tiksliau prognozuoti, kaip greitai tirps ledynai ir kaip kils pasaulinio vandenyno lygis.
Po maždaug trijų mylių (apie 4,8 km) storio Antarktidos ledo sluoksniu slypi reljefas, apie kurį iki šiol buvo žinoma tik apytikriai. Pritaikę naują kartografavimo metodą, mokslininkai sudarė detaliausią iki šiol skaitmeninį žemyno „po ledu“ žemėlapį. Tokie duomenys leidžia geriau įvertinti ledynų tirpimo greitį ir numatyti būsimus pasaulinio vandenyno lygio pokyčius.
Tyrime buvo sujungti palydoviniai Antarktidos paviršiaus vaizdai ir kompiuterinis modeliavimas, paremtas ledo judėjimo fizika. Taip pavyko atskleisti tūkstančius anksčiau nefiksuotų reljefo formų: kalnų grandines, kanjonus bei slėnius, paslėptus po storu ledo sluoksniu.
„Tai tarsi anksčiau turėtumėte grūdėtą, pikseliuotą juostinį fotoaparatą, o dabar – tinkamai priartintą skaitmeninį vaizdą, kuriame pagaliau matyti, kas iš tikrųjų vyksta“, – aiškino viena tyrimo autorių, geologė Helen Okenden iš Grenoblio Alpių universiteto.
Ankstesni bandymai sudaryti Antarktidos poledyninio reljefo žemėlapį rėmėsi radiolokaciniais matavimais iš lėktuvų arba nuo sniego rogių. Vis dėlto tokie tyrimai apimdavo tik pavienes kryptis ir maršrutus, o tarp jų likdavo dešimčių kilometrų pločio „baltos dėmės“. Glaciologas Robertas Binghamas iš Edinburgo universiteto yra pastebėjęs, kad tokiomis sąlygomis įsivaizduoti reljefą – tai tarsi bandyti atkurti Alpių vaizdą, turint tik kelis pavienius perskridimus virš jų.

Siekdami užpildyti šias spragas, mokslininkai pasitelkė duomenis apie ledo judėjimą. Kaip upės tėkmę lemia dugno akmenys ir nelygumai, taip ir ledyno slinkimo greitis kinta priklausomai nuo paviršiaus, kuriuo jis juda. Remdamiesi šiuo principu, tyrėjai sukūrė vientisą paslėpto kraštovaizdžio žemėlapį, o jo tikslumą patikrino palyginę rezultatus su turimais radiolokaciniais matavimais.
Rezultatai nustebino net pačius mokslininkus. Komanda aptiko daugiau nei 30 tūkstančių kalvų, kurių aukštis siekia bent 50 metrų. Dar įspūdingesnis atradimas – milžiniškas kanjonas su stačiais šlaitais: jo gylis apie 50 metrų, plotis – maždaug 6 kilometrai, o ilgis viršija 400 kilometrų.
„Tai – naujos eros pradžia tyrinėjant tai, kas slypi po ledu“, – pabrėžė glaciologas Stuartas Jamesonas iš Durhamo universiteto, nedalyvavęs tyrime, tačiau susipažinęs su jo rezultatais.
Vis dėlto metodas turi ribotumų. Jis neleidžia aiškiai atskirti smulkių reljefo elementų, kurių plotis yra mažesnis už virš jų esančio ledo storį. Glaciologas Duncanas Youngas iš Teksaso universiteto Ostine šią techniką palygino su bandymu nuspėti daikto tekstūrą per storą antklodę: bendri kontūrai matomi, tačiau smulkios detalės prarandamos.
Nepaisant ribojimų, toks žemėlapis yra itin svarbus. Poledyninės uolienos sudaro trintį ledui, todėl kuo tiksliau žinomas jų išsidėstymas, tuo geriau galima įvertinti, kaip greitai Antarktidos ledynai slinks vandenyno link, tirps ir prisidės prie jūros lygio kilimo visoje planetoje.
Antarktidos ledynų sandaros tyrimai ypač aktualūs dėl to, kad kai kurie regionai, pavyzdžiui, vadinamasis „Paskutinio teismo“ („Doomsday“) ledynas, laikomi vienais pavojingiausių Žemėje. Nesėkmingos pastangos išgręžti tunelį iki jo branduolio parodė, kokie techniškai sudėtingi ir rizikingi yra tokie tyrimai, tačiau kartu dar kartą pabrėžė, kaip svarbu suprasti, kas vyksta giliai po ledu.

