Kauno kamerinis teatras balandžio 16, 17 d. 18 val. kviečia į premjerą – A.Volodino „PENKI VAKARAI“, spektaklio režisierius – Algimantas Pociūnas. Tai spektaklis pagal legendinę rusų dramaturgijos klasiko Aleksandro Volodino (1919-2001) pjesę.
Aleksandras Volodinas – dramaturgas, scenaristas, poetas – yra laikomas visa Rusijos teatro ir kino epocha. Jis rašė apie tarybinius žmones, kurie buvo „jokie“, grąžindamas jų gyvenimui tikrąjį turinį, suteikdamas savo herojams galimybę tiesiog gyventi ir išgyventi bei tapti „kažkuo“. Jis rašė apie tai, kas iš tikrųjų būdinga kiekvienam žmogui, nepaisant ideologijų ir laikmečio padiktuotų skambių žodžių, jis atstovavo paprastam žmogiškumui, kurį iškraipė komunizmas ir stalinizmas.
Nors pjesės veiksmas vyksta tolimoje sovietmečio realybėje, pasakojimo tema nė kiek nepasenusi ir gyva. Jis ir Ji, tarsi tarybinių laikų Penelopė ir Odisėjas, kažkada pamilo vienas kitą, išsiskyrė ir susitiko tik po septyniolikos metų. Per tą laiką praūžė Antrasis pasaulinis karas, buvo išgyventa Leningrado blokada ir atstatyti socialistinės gerovės pamatai. Šiame „sovietinės kasdienybės muziejuje“ paprasti žmonės, nepasižymėję jokiais neeiliniais žygiais ir darbais, išgyvena dramatiškas savo laimės paieškas. Tai istorija, parodanti, koks be galo paprastas ir sudėtingas gali būti dviejų žmonių kelias į laimę. Tai jautri istorija apie laimę ir galimybes ją pasiekti su aiškiomis moralinėmis koordinatėmis ir laiminga pabaiga. Tai istorija apie likimo trapumą ir sielos švarumą. Šis paprastas pasakojimas šiuolaikinės dramaturgijos įmantrybių fone ypatingai sušildo nesupainiotu supratimu apie gėrį ir blogį, padorumą, sąžiningumą, teisingumą, asmeninę laisvę.
„Keičiasi epochos, technologijos, santvarkos, bet atraminiai žmogiški postulatai išlieka tie patys – meilė, draugystė, ištikimybė, šeima. Kinta tik istorinis ar socialinis fonas, o žmogiškos aistros nesikeičia. Šiandien mes dažnai susiduriame su meilės, ištikimybės, įsipareigojimo niveliacija, o šioje pjesėje radom šias sąvokas grynas ir nepakitusias. Egzotika tapusioje tarybinėje praeityje žmogaus mikropasaulis išlikęs jautrus ir pažeidžiamas, todėl ši pjesė yra aktuali ir šiandien. Be to tradicinė dramaturgija gali paįvairinti Kauno kamerinio teatro repertuarą“, – teigia spektaklio režisierius Algimantas Pociūnas.
Režisierius Algimantas Pociūnas, statęs spektaklius daugelyje Lietuvos teatrų, pirmą kartą išleidžia premjerą Kauno kameriniame teatre. Režisuojantis jau beveik tris dešimtmečius ir per tą laiką sukūręs maždaug tiek pat spektaklių, Algimantas Pociūnas pirmiausia kuria žmonėms ir apie žmones. Todėl jo teatras, šiltas, gilus ir jaukus, skirtas ne vien atskleisti meno tiesas, bet kalbėti ir susikalbėti.
„Teatras – tai mano kalbėjimasis su pasauliu, su žiūrovais, kurie ateina pažiūrėti mano sukurtų spektaklių. Esu pastatęs apie 30 spektaklių, tarsi turiu teisę į teatrinę patirtį, bet kiekvieną kartą, kai nusileidžia uždanga, jaučiuosi kaip vaikas, kuris vėl žengia į nepažįstamą erdvę. Vėl ir vėl – iš naujo. Man neįdomus teatras, į kurį neina žmonės. Teatras teatrui – ne, tai ne man. Kuriu žmonėms, o ne abstrakcijoms. Spektaklių temų ieškau žmonėse ir realybėje. Kuo žmogus gyvena, dėl ko nerimauja, kodėl kankinasi – tai mano ieškojimų kelias. Jei pavyksta kūryboje atsakyti į šiuos klausimus, tada ir susikalbu… pirmiausia pats su savimi.“ (režisierius Algimantas Pociūnas)
Vaidmenis sukūrė Aleksandras Rubinovas, Eugenija Bendoriūtė, Vytautas Gasiliūnas, Gintautas Bejeris, Asta Steponavičiūtė, Simona Bladženauskaitė, scenografija – Sergėjaus Bocullo.
