Marsas turi keistą talentą kurstyti žmonių vaizduotę. Pakanka vienos uolos su neįprastai lygiu šlaitu ar šešėlio, krintančio tinkamu kampu, ir internete tuoj pat pradeda sklisti istorijos apie griuvėsius, monumentus bei senovinės civilizacijos pėdsakus. Šį kartą dėmesio centre atsidūrė formacija Candor Chasma regione – milžiniškos Valles Marineris kanjonų sistemos dalyje. Iš kai kurių rakursų ji primena egiptietišką piramidę.
Pati formacija, vadinama Candor Tetrahedron, nėra naujas pastarųjų dienų atradimas. Šios vietovės nuotraukos internete cirkuliuoja jau ne vienerius metus, o „NASA“ dar XXI amžiaus pradžioje Candor Chasma pristatė kaip teritoriją, kur sluoksniuotos uolienos buvo intensyviai formuojamos erozijos, vėjo ir medžiagos slinkimo šlaitais.
Žmogaus smegenys turi vieną itin stiprią savybę – jos puikiai atpažįsta pažįstamus raštus net ten, kur gamta tėra palikusi atsitiktinį linijų, šešėlių ir briaunų derinį. Dėl to Marsas nuolat „pagamina“ ne tik tariamas piramides, bet ir veidus, lokius, šalmus, duris bei visą galeriją kosminių optinių apgaulių.
Skała atrodo geometriška, nes geologija taip pat „moka“ išgauti aštrias formas
Candor Tetrahedron stūkso Candor Chasma – viename iš kanjonų, priklausančių Valles Marineris, didžiausiai žinomai kanjonų sistemai Saulės sistemoje. Tai kraštovaizdis, kur labai ilgą laiką veikė erozija, nuošliaužos, vėjas ir procesai, susiję su vis naujų uolienų sluoksnių atsidengimu. „NASA“ dar 2002 metais šį regioną aprašė kaip vietą, kur sluoksniuota medžiaga buvo smarkiai „išskobta“ įvairių erozinių mechanizmų.
Formacijos skersmuo siekia apie 290 metrų, o aukštis – maždaug 145 metrus. Tokio mastelio pakanka, kad nuotraukose ji atrodytų monumentaliai, tačiau aplinkoje tai tėra viena iš daugelio izoliuotų kalvų ir atsparesnių uolienų likučių, išlikusių tuomet, kai aplinkinės struktūros palaipsniui buvo ardytos Marso sąlygų. Pažvelgus atidžiau, šlaitai nėra idealiai taisyklingi, o trys „sienos“ neturi vienodų proporcijų.
Būtent čia romantiška istorija apie Marso statytojus ima byrėti. Gamtai nereikia kurti tobulai reguliarių objektų, kad žmogaus akis juos palaikytų pažįstamais. Pakanka kelių ryškesnių briaunų, trikampio kontūro ir tinkamo apšvietimo – visa kita „užpildo“ mūsų vaizduotė. Geologija šiuo požiūriu kartais atrodo stebėtinai išradinga ir sugeba suformuoti figūras, kurios primena žmogaus sukurtas.
Marsas šį triuką rodo jau seniai
Tai ne pirmas kartas, kai Raudonoji planeta žmonėms pakiša vaizdą, atrodantį pernelyg pažįstamai. Garsiausias pavyzdys – vadinamasis „veidas Marse“ Cydonia regione. Kai pasirodė geresnės raiškos „Mars Express“ nuotraukos, „ESA“ aiškiai parodė, kad paslaptingas veidas tebuvo perspektyvos, apšvietimo ir reljefo derinio efektas. Tai kone vadovėlinis atvejis, kaip vaizdo grūdėtumas ir žemas šviesos kritimo kampas gali sukurti sensaciją.
Panašiai gimė ir vėlesni virusiniai „atradimai“ – „meškos veidas“, „šalmas“, „durys“ ir kiti keistai atrodantys objektai, kurie atidesnės analizės metu sugrįždavo į savo įprastą, geologinį paaiškinimą. Tai nereiškia, kad Marsas nuobodus – priešingai. Planeta tokia turtinga reljefo formų, nuogulų, lūžių ir senųjų procesų pėdsakų, kad lengvai sukuria vaizdus, kurie atrodo kone pasakojantys istorijas. Tačiau dažniausiai tos istorijos labiau pasakoja apie mus, o ne apie pačią planetą.
Paradoksalu, bet kuo daugiau turime nuotraukų ir kuo jos kokybiškesnės, tuo rečiau jos sustiprina teorijas apie dirbtinę tokių objektų kilmę. Dažniausiai nutinka priešingai: didėjant raiškai dingsta tariamas „idealumas“, o lieka raukšlėta, nelygi, suaižėjusi uoliena. Taip baigėsi „Marso veido“ istorija – panašiai šiandien aiškinama ir „piramidė“.
Didžiausia šios istorijos „herojė“ yra pareidolija. Terminas skamba moksliškai, tačiau reiškinys – kasdienis. Pareidolija reiškia mūsų polinkį atsitiktiniuose dirgikliuose įžvelgti pažįstamus raštus: veidus debesyse, siluetus dėmėse ant sienos ar gyvūnus uolų formose. Marse tai veikia ypač stipriai, nes tenykštis kraštovaizdis yra atšiaurus, kontrastingas, pilnas šešėlių ir pavienių formų, iškylančių iš tuščios erdvės. Kitaip tariant, tai ideali scena žmogaus vaizduotei.
