[-[0]-] Marius Abramavičius
Jei nori akis paganyti, keliauk link Aukštadvario. Tokių kraštovaizdžių, kuomet už kiekvieno posūkio, kalvelės ar proskynos atsiveria vis kitos perspektyvos, tokių erdvių, tolumų ir gilių įgriuvų nežinia ar kur surasi.
Šiose vietose įkurtas Aukštadvario regioninis parkas, kraštovaizdžio draustinio pagrindu, siekiant išsaugoti vertingą Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Laimei, dėl vyraujančių nederlingų dirvožemių ir didelio paviršiaus suskaidymo parkas per daugelį metų išliko nepakeitęs savo veido.
Esame pietrytinėje Lietuvos dalyje, 40 km nuo Vilniaus. Pravažiuojančių daug, bet ne tiek daug sugebančių užsukti į visas nuostabias šio krašto vietas. Aš, daug kartų čia buvęs, nustebau atradęs Strėvos įgriuvą. Leidžiuosi tarp milžiniškų eglių žemyn į gilią daubą. Pačioje apačioje tik namelio stogas iš žemės kyšo. Pagal padavimą, šioje vietoje buvusi karčema, kurioje vieną pasninko naktį velniai kėlę vestuves. Bet vos tik gaidys pragydo, smuklė su visais velniais prasmego. Kartais ir dabar iš ten sklinda keisti garsai. Kad išgirstumėme, vertėtų čia naktį praleisti, šalia kyšančio stogo patūnoti. Žinoma, ne triukšmingai švęsti… Nedidelė sustojimo aikštelė su informaciniu stendu ir įrengta vieta ramiai pasibūti yra viršuje, prie keliuko. Strėvos įgriuva yra Velnio duobės „sesuo“, tik ne tokia garsi ir žinoma.
Pro netoliese esantį Strėvos kaimelį eina senasis akmenimis grįstas kelias, vadinamas „Karališkasis vieškelis“, kuriuo didieji Lietuvos kunigaikščiai jodavo į medžioklės dvarą Birštone. Netoliese yra ,,Karališkosios virtuvės“ vietovė, kur valdovai sustodavę pailsėti ir papietauti. Tai nedidelis, tačiau kunigaikščių laikus menantis kaimas, prieš karą turėjęs malūną, aliejaus spaudyklą, lentpjūvę. Keliaujant nuo kaimo galima aplankyti kitus įdomius objektus – Gilušio ežerą, Strėvos piliakalnį, labai daug pilkapių. Taip pat įdomu apžiūrėti Čigonės kryžių, Antaveršio daubą ir ežerą, Pamiškės piliakalnį, dar vadinamą Aukštakalniu, bei įžymiąją Velnio duobę.
Aukštadvario regioniniame parke priskaičiuota apie 100 kultūros paveldo objektų: 39 archeologinės, 33 laidojimo, 20 mitologinių vietų, apie 20 vertingų statinių, jų kompleksų ir urbanizuotų vietovių. Vertingiausi iš jų archeologijos paminklai: Aukštadvario, Lavariškių, Pamiškės, Mošos, Strėvos, Žuklijų piliakalniai ir keturiolika V–XII amžiaus pilkapynų. Čia vingiuoti keliai kviečia ilgon išvykon, gali tiek pėstute klaidžioti, tiek dviračiu važiuoti – įspūdžių užteks tikrai. Kiekvienoje vietoje sustojus įsijausti, pajusti aplinką bei neskubant pasibūti.
Deja labiausiai netvarkingi būna žvejai, kurie nepaisto draustinių taisyklių. Juos tenka drausminti, aiškinti, o jau kai niekas nepadeda – bausti. Keliautojų patogumui įrengtos 36 poilsio vietos, daugiausia skirtos trumpam sustojimui. Pavasarį ir rudenį direkcija inicijuoja vandens telkinių ir pakrančių valymo akcijas. Miško keliukai labiausiai kenčia nuo privačių miškų savininkų. Mišką kerta, tada veža miškovežiais, sunkiai pakrovę, išmala duobes ir nesutvarko. Valstybinių miškų prižiūrėtojai po miškovežių greideriuoja kelius, kad jie taptų bent pakenčiamais ir mažesniam transportui. Nusprendus po parką keliauti dviračiu, geriausia šią transporto priemonę pasirinkti plačiomis padangomis, kad neužklimptumėte molyje ir smėlyje.
Aukštadvario miestelis yra šio krašto centras. Jame įsikūrusi ir parko direkcija. Meniškai ištapyto namo tiesiog neįmanoma nepastebėti. Kaip sakė parko vyriausioji rekreacijos vadybininkė Ema Stanulionienė, čia apsilanko įvairūs keliautojai ir turistų grupės. Kiekviena grupė skirtinga, vieni įdėmiai klauso ir domisi pasakojamomis istorijomis, kiti – nežino, ko nori ir kur atvažiavo. Gerai būtų iš anksto apgalvoti, kuriam laikui važiuojama į parką, valandai, dienai ar ilgiau, ką norima pamatyti, pasinagrinėti žemėlapį. E. Stanulionienė optimistiškai žvelgia į ateitį. Pasak jos, apsilankantys keliautojai vis labiau išprusę, o vietos bendruomenės vis aktyviau prisideda prie sutvarkytų objektų priežiūros. Taip pat ir kaimo turizmo sodybų savininkai akcentuoja ne savaitgalinių pasilinksminimų kultūrą, o siūlo įvairesnes paslaugas ir įdomias atrakcijas, susijusias su vietos senosiomis tradicijomis. Kas duonelę kepa savo tėvų namuose, kas išskrendančius paukščius palydi. „Daugiausia dideliais autobusais į ekskursijas atkeliauja mokiniai. Bet dažnai tokiu transportu atvyksta ir žmonių grupės, kurias veža turistinės firmos, ir į parko direkciją nei užsuka, nei praneša. Tad mes net nežinome, kiek lankytojų parke sulaukiama“, – sakė vyriausioji rekreacijos vadybininkė.
