Keliauk kitaip – Panemunių regioninis parkas (Foto)

[-[0]-] Linas Senkus

„Plaukdamas Nemunu ir žvelgdamas į didingą, nepalaužtą dešinįjį panemunių šlaitą, žinai, jog čia „šalis, kur miega kapuos didvyriai“. Turbūt tai brangiausia bočių krauju pirkta Lietuvos žemės dalis“, – taip apie pakrantes, kur įkurtas Panemunių regioninis parkas, rašė profesorius Česlovas Kudaba.

Nemunu į Lietuvą šimtmečiais brovėsi kryžiuočiai, daug kraujo nuplovė upė… Natūraliuose jos šlaituose išlikę ryškūs XIII – XV amžių karų su kryžiuočiais laikotarpio Nemuno gynybinės linijos fragmentai – Nemuno slėnio šlaitų piliavietės ir piliakalniai. Tai Palemono kalnas, Gedimino kapo kalnas, ant kurių stovėjo Pieštvės ir Veliuonos pilys, Ramybės kalnas, Kartupėnų ir Žemosios Panemunės piliakalniai. Traukos objektai šiose vietose – tai renesansinės Raudonės ir Panemunės pilys su savo parkais, dvarai – Gelgaudiškio, Belvederio, Veliuonos ir Ilguvos. Taip pat įdomu aplankyti ir Petro Cvirkos tėviškę – etnografinę sodybą ir muziejų. Gražiausios vietos saugomos geomorfologiniuose draustiniuose – Antkalnės, Armenos, Kartupio, Šilupės, Tučių ir Virangės. O kai kurios Nemuno pakrantės ir salos yra Natūra 2000 teritorijos, kur peri jau visur nykstančios mažosios žuvėdros, gyvena ūdros, sutinkami vijūnai, kirtikliai ir kartuolės, pro čia migruoja šlakiai ir lašišos.

XVIII a. Šilinės smuklėje įsikūrusi regioninio parko direkcija. Parko vyriausiasis specialistas Aidas Mozūraitis papasakojo, kad parke įrengti laiptai, apžvalgos aikštelės, pažintiniai takai, kad keliautojams būtų patogiau juos aplankyti, apžiūrėti. Pašnekovo žodžiais, pas juos atgaivintos senosios tradicijos, vyksta labai daug švenčių, suburiančių daug žmonių. Kasmet švenčiamos jau tradicinėmis virtusios šventės – Gegužės mėnesį Gelgaudiškyje vyksta Stasiuko amatų mugė; Kriūkuose -„Žiobrinės“, kurių pagrindinis akcentas – prie laužo, ant karklo iešmų kepami žiobriai; gegužės paskutinį savaitgalį Raudonės pilies aplinkoje rengiama visoje Lietuvoje garsi šventė „Panemunių žiedai“; birželio mėnesį Veliuonoje vyksta tarptautinis festivalis „Veliuonos kadrilis“ ir dar daug kitų renginių.

Verta aplankyti Šilinėje, Panemunių regioninio parko lankytojų centre, įrengtą ekspoziciją „Nemunas maitina, šildo ir rengia“. Čia pamatysite senosios upeivių bei žvejų valtis, tinklus ir kitas žvejybos priemones, senąsias fotografijas. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie laivybą Nemune yra Kryžiuočių ordino metraščiai. Ankstyviausius Nemuno laivų piešinius galima rasti XVI a. „Carta Marina” žemėlapyje. Žemyn upe tokie laivai plaukė nešami srovės, vairuojami masyviu irklu, o į aukštupį laivai kilo varomi burių bei velkami krantu einančių vytininkų. Tokie laivai ilgą laiką buvo krovinių pervežimo priemonė, o vėliau iki XX a. vidurio šiuos laivus palaipsniui pakeitė garlaiviai. Senieji laivų tipai buvo: strugas, vytinė, baidokas, barkas, laibas, botas, berlinka.

Šiose vietose įgyvendinamas projektas, kurio esmė – apleistų pastatų likvidavimas, tą galima pamatyti prie Veliuonos. Tokie darbai vykdomi ir kituose regioniniuose parkuose, nes kraštovaizdį akivaizdžiai bjauroja sunykę, apleisti pastatai, kurie parkelia ir pavojų, todėl juos reikia likviduoti. Kokius pastatus pirmiausia reiktų demontuoti, nulemia tam tikri kriterijai, pavyzdžiui, netoliese praeinančios pažintinio turizmo trasos, avarinė statinių būklė, greta esantys ir gausiai lankomi kultūros paveldo ar gamtos objektai. Čia keliaujant mums paaiškino, kad šiems darbams buvo kruopščiai ruoštasi, nes prieš valant teritoriją nuo pastatų-vaiduoklių tenka praeiti ilgą biurokratinį kelią. Matėme, kaip galinga technika ardo sienas, atskiriama armatūra ir kitos metalinės detalės, vėliau plytų ir betono luženas speciali smulkinimo mašina paverčia skalda, kuri išvežama keliams tiesti. Taip vietoje apleisto sovietinių laikų palikimo, darkančio aplinką ir net gresiančio neatsargiems nelaime, lieka švarus, dirvožemiu užpiltas plotas, kuriame kitais metais žaliuos žolė.

Parke galima keliauti įvairiais maršrutais abiem Nemuno krantais. Nebijant paprakaituoti ir pavargti, bet patirti smagių įspūdžių, galima sėsti ant dviračių. Kadangi atstumai nemaži, gal pravartu, kad tokią komandą lydėtų ir viena mašina, kur galima būtų sudėti sunkesnį turistinį inventorių, gabentis atsarginį dviratį. Dešiniuoju Nemuno krantu, nuo Raudonės iki Jurbarko, keliaudami vis kopėme ant piliakalnių, lankėme pilis ir jų parkus. Būtinai aplankykite Šilinės karčiamą, kur parko lankytojų centre galima gauti lankstinukų ir žemėlapį, apžiūrėti veikiančią ekspoziciją apie Nemuną ir gyvenimą prie jo krantų. Pasiekę Jurbarką, tiltu persikėlėme į kitą krantą. Čia patogu pasipildyti atsargas ar pavalgyti kavinėje. Kairiajame krante, nuo Gelgaudiškio iki Žemosios Panemunės, pro dvarvietes ir įdomius miestelius vėl veda dviračių trasos. Pasiekę Vilkiją, keltu persikėlėme per Nemuną…