www.keliaukkitaip.lt
Linas Senkus
Mūsų protėviai dabartinių Trakų apylinkėse įsikūrė prieš tūkstančius metų. Gamtos sukurtoje sunkiai prieinamoje vietoje buvo pastatyta ištisa gynybinė sistema su medinėmis ir mūrinėmis pilimis. Šalia tų įtvirtinimų kūrėsi Naujųjų Trakų miestas, kuriame apsigyveno įvairių tautų žmonių bendruomenės.
Karaimai, pavyzdžiui, čia gyvena iki mūsų dienų. Vytautas Didysis kelis šimtus karaimų šeimų 14 amžiaus pabaigoje atsivežė nuo Juodosios jūros kaip karius, dorus ir ištikimus tarnus. Savo pasitikėjimą karaimais Vytautas ir kiti Lietuvos valdovai išreiškė suteikdami jiems privilegijas. Yra žinoma, kad 1441 metais jiems suteiktos savivaldos teisės. Karaimai ėjo pilių sargybą, dirbo valdovų daktarais, vertėjais. Savo pirmąjį valdovą Vytautą karaimai vadino Valat Bij – Karaliumi, triuškinančiu priešus.
Jau nuo senovės šiame krašte susiformavo unikalus kompaktiškas gamtos ir kultūros paveldo ansamblis. Tad natūralu, jog šiose vietose ir buvo įsteigtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Išskirtinio grožio Trakų kraštovaizdį kuria daugiau kaip trisdešimt ežerų. Tarpusavyje susisiekiančių Galvės, Skaisčio, Bernardinų, Totoriškių ežerų apsuptas Naujųjų Trakų senamiestis su Salos ir Pusiasalio pilimis sudaro šio istorinio ansamblio centrą. Netoliese ir Senieji Trakai – Vytauto Didžiojo gimtinė. Kitas žymus parko akcentas – Užutrakio dvaro sodyba, dabar atgimusi po restauracijos, ir parkas. Grafas Juozapas Tiškevičius, turėjęs didžiules galimybes rinktis, įsikūrė būtent čia, matyt, dėl gražios gamtos, gana netolimo atstumo nuo Vilniaus ir dėl išskirtinio Trakų įvaizdžio, kurį nuo aštuoniolikto šimtmečio populiarino Vilniaus romantikai. Įsiminė įdomus parko darbuotojos pasakojimas, kaip atvykstantys grafai ne privažiuodavo prie savo rūmų, o su visa karieta keltu persikeldavę per ežerų protaką. Pirmiausia senieji Užutrakio šeimininkai išvysdavo baltą Marijos skulptūrą tarp parko medžių, kuri lyg laimindavo juos.
Ypač sezono metu į Trakų apylinkes atvyksta gausybė svečių, turistų ne tik iš Lietuvos. Labai patogu atsivežti dviračius ir keliauti po visą parką. Daug galimybių vandens sporto ir kelionių vandeniu mėgėjams. Galima net pajodinėti tos pačios veislės žirgais – žemaitukais – kaip šiomis pakrantėmis prajodavo Vytautas Didysis. Trakų istorinis nacionalinis parkas – specifinis, nes dalis jo teritorijos yra mieste. Tad kai kurie lankytojai ir plūsta į jį kaip į miestą – papramogauti, pasilinksminti, audringai pašėlti. Tokiems žmonėms sąvoka „ramus poilsis“ ne tik nepriimtina, bet net neįsivaizduotina. Dažnas lankytojas neįsivaizduoja, kaip galima ilsėtis, nesiklausant visu garsu paleistų „bumčikų“; užsimanęs pasikaitinti saulėje, griūva kur nori, nusimestais drabužiais apkarstęs trapius žydinčius dekoratyvinius krūmus. Užsikuria su savimi atsivežtą metalinę kepsninę, o po ja palieka pelenų krūvą. Po to kitas atvykėlis šią vietą jau įvertina „kaip laužavietę“ ir bando čia įžiebti ugnį…
Kenčia Užutrakio rūmų parke esančios skulptūros, baliustrados, vazos. Dažnas jų fone fotografuojasi, ir būtinai užsilipęs. Čia esama romėniško stiliaus vazos, savo forma primenančios vonelę. Senieji šeimininkai grafai grožėdavosi joje plūduriuojančiomis gėlių galvelėmis ir žiedlapiais. Dabar vaza kai kuriuos žmones traukte traukia į ją įlipti, o įlipus – atsigulti ir šitaip pozuoti. Vazoje gulinčių „žvaigždžių“ nuotraukų buvo populiariuose žurnaluose. O viena Lietuvoje garsi popdainininkė, fotografuodamasi tarp parke augančios arbatinės rožės krūmo šakų, jas išlaužė iki pat šaknų. „Liūdniausia, kad taip daro ne vaikai, o suaugusieji, – sakė Andžela Kriaučiūnienė, Trakų istorinio nacionalinio parko Kultūros paveldo, aplinkos apsaugos ir biologinės įvairovės skyriaus vadovė. – Sudraudus nepilnamečius, jie dar paklauso, tuo tarpu garbaus amžiaus atvykėliai tuoj ima piktintis: o kur parašyta, kad negalima mindžioti ką tik pasėtos žolės; na ir kas, kad čia palikau tuščią butelį – juk šiukšliadėžės tai nepastatėte? Pamačius vidury dienos pasodintas gėles bekasančią moteriškę, ši atkerta: juk jos visiems skirtos, čia – ne privati valda…“
Pakeliavus žirgais, dviračiais ar pėsčiomis po tokį unikalų kraštą, gera pailsėti užeigėlėje ant ežero kranto valgant karaimų kibinus ir žvelgiant į tolumoje baltuojančias jachtas. Tačiau mintims atsipalaiduoti vis neleido viena istorija, čia išgirsta. Į Užutrakio dvaro parką mėgdavo ateiti stirnos. Jos čia paskanaudavo sušalusiais rožių ir kitų dekoratyvinių krūmų lapais. Beveik nebijojusios žmonių, buvo tapusios vos ne naminėmis. Kartą atvažiavo visureigiais žmogystos ir, iš arti sušaudę visus žvėrelius, susimetė į mašinas. Tie, kas šaudė, tikrai nebadavo. O stirnos buvo jau per daug pripratusios prie žmonių…
