Keliautojas Vytautas Krasnickas: „Keliauti po pasaulį be pinigų paprasta“

Laikas.lt
Rūta Skaraitė
Asmeninio V. Krasnicko archyvo nuotr.

Ką bendro turi akcija „Darom“, UNO nuotykių parkas, teisės magistras su kelionėmis po Australiją, Kiniją, Rusiją, Naująją Zelandiją, Egiptą…. ir paskutine iššūkiu tapusia kelione be pinigų po tokias šalis kaip Meksika ar JAV? Atsakymas – Vytautą Krasnicką. Įdomūs, kūrybingi, pašėlę, kitokie nei įprasta žmonės kai kuriuos gąsdina, o kai kai kam tampa įkvėpimo šaltiniu. Šį kartą paskaitoje su ypatingu keliautoju „Laikas.lt“ bando semtis pavasarinio pozityvumo ir dalinasi juo su jumis.

Trumpai pristatyti Vytautą yra labai sunku. Tai daugialypė, bet tuo pačiu labai paprasta asmenybė, išdrįsusi peržengti per sistemos slenkstį ir į pasaulį pasižiūrėti kiek kitaip. Dirbdamas gidu, jis apkeliavo daugybę šalių, tačiau šiuo metu viskas sukasi apie idėją: keliauti be pinigų – paprasta.

Iš Alytaus kilęs Vytautas kol kas 3 mėnesius paskyrė keliavimui po pasaulį be pinigų (planuose 2 metai), o įspūdžius fiksavo socialiniame tinklapyje. Viskas prasidėjo Floridoje 2013 m. Neišleidęs nė vieno cento autostopu keliavo per pietines JAV valstijas į Meksiką, Belizą. Pradžioje elektroninis dienoraštis buvo tartum langas kitiems parodyti, kad negyvenant pagal visuomenės sukurtas normas galima išsilaisvinti: „Kai imi toleruoti viską, ateina suvokimas, kad tai, ko mums reikia, jau turime. Juk neegzistuoja ribos tam, kad turime būti tokie ar anokie, turėti tą ar aną.“ Tačiau Vytautui to neužteko. Jau ruošiama elektroninė knyga pagal jo dienoraštį, kuri apims tiek pačio keliautojo patirtus nuotykius, tiek sutiktų žmonių pasakojimus. Greituose planuose – ir popierinis variantas. „Toks buvo ir kelionės tikslas – knyga. Ji turi parodyti žmonėms, kad galima gyventi ir būti laimingam be didelių investicijų. Ypač svarbu, kad tai išgirstų neturtingi žmonės. Įmanoma gyventi laimingai ir neturint didelės sąskaitos banke.“ Išvykęs su 800 dolerių vaikinas juos išdalijo vietiniams. Tikslas buvo bendrauti su žmonėmis, juos pažinti, o maistą ar nakvynę gauti mainais už savo darbą. Pats pinigų iš kitų nepriėmė, o ir maisto pirkti neleido: „Kam to reikia? Juk milijonai tonų maisto visame pasaulyje yra iššvaistomi.‘‘ Maitinimo įstaigose keliautojas prašė maisto likučių ar to, kas nebeparduodama.

Paskaitos metu Vytautas pasakojo vieną po kitos komiškas istorijas iš savo neeilinio žygio. Visos jos – kupinos pamokymų, pozityvumo, tuo pačiu absurdiškumo, paradoksų, žiaurios ir romantiškos tikrovės spalvų. Lygiai tiek pat kolorito turi ir pats Vytautas: „Man patinka krizė. Tada pajauti tą nežinomybę, tikrą gyvenimą. Reikia pasitikėti tuo, kas bus, eiti ir priimti iššūkius, o nevaidinti, koks aš „kietas“, nes turiu gražią mašiną. Daugelis yra atsiriboję nuo realybės ir nebegali vieni kitiems padėti. Tada prarandi ryšį su čia ir dabar. O tai juk ir yra gyvenimas.“

Auditorijoje pasipylus klausimams, Vytautas pasakojo, kad keliaudamas po Kiniją juto, jog žmonės aplink labai komerciški, o Pietų Amerikoje – atvirkščiai: „Jei esi kur nors majų gyvenvietėje, jauti, kad į tave žiūri ne kaip į baltą pinigų maišą, o kaip į savą. Taip pat autostopu sustoja tik „crazy“ žmonės. Jie turi kitokį požiūrį, gyvenimo būdą. Įlipus į mašiną pradeda pasakoti istorijas, kaip patys ar jų artimieji tokiu būdu keliavo. Tik JAV buvo kitaip. Ten į stabdančius mašinas žiūrima kaip į maniakus, o į sustojusius – dar baisiau. Labai gaila, kad juos filmai taip paveikė. Tiesa, niekada neklausdavau ir apie nakvynę, patys žmonės pasiūlydavo. Na ir vėl, išskyrus JAV.“ Atsirado ir tokių, kurie bandė provokuoti Vytautą klausimais, ar jis nemano, kad jei visi pradės taip keliauti be pinigų, eiti prieš sistemą – pasaulis atsidurs dar didesnėje ekonominėje krizėje. Kaip visada su šypsena veide jis atšovė: „Aš ir nesiūlau visiems taip keliauti. Mano tikslas yra parodyti kitokį gyvenimo būdą, galimybę gyventi kitokioje sistemoje, kitaip mąstyti. Noriu, kad žmonės daugiau bendrautų vieni su kitais, pasitikėtų, būtų iš esmės drąsesni. Tai panašu į akciją „Darom“ – ji ne tik tam, kad tvarkytume aplinką, tuo pačiu ir masinis „team buildingas“ tam, kad žmonės taptų bendruomeniškesni.“

Ištroškęs žmonių šypsenų, Vytautas pasakojo, kad kelionės pradžioje Pietų Amerikoje buvo bėdų su ispanų kalba, nors vėliau jos šiek tiek pramoko. „Buvo smagu, kai paklausdavau, kaip nusigauti į tam tikrą vietovę, o žmonės, nenorėdami pasirodyti nežinančiais, nurodydavo blogą kryptį. Bet juk negali pykti ant jų, kai žmogus tau taip nori padėti, kad net „triusikus“ paskutinius atiduotų. Tas jausmas, kai bendravimas nėra paremtas pinigais, tiesiog veža! Keliaujant supratau, kad nėra neįdomių žmonių.“

Paskaitos pabaigoje Vytautas paniro į lengvą pamąstymą apie mūsų pačių gyvenimus. Keliautojas nuklydo į prisiminimus, kai jam teko pabuvoti vienuolyne. Jis teigė, kad apie 70 proc. žmonių išvažiuoja iš ten, nes pabuvę ramybėje supranta, kad negali pakęsti patys savęs. „Iš esmės dėl to ir kyla tokios problemos kaip savižudybė, depresija. Reikia atrasti harmoniją su savimi. Vieniems tai pavyksta vienuolynuose, kitiems bendraujant ar keliaujant, tretiems kad ir vairuojant vilkiką. Svarbu praeiti tą periodą, o tada jau viskas bus gerai. Palyginčiau tai su keliomis naktimis džiunglėse – girdi jaguarus, bet miegi ir tiek, nes priimi viską taip, kaip yra, atsikratai baimės. Jie tavęs nepuls, nes jautiesi saugus. Juk iš esmės, gyvūnai bijo žmonių kaip ugnies. Kai būni vienumoje su aplinka, jautiesi laisvas ir laimingas.‘‘

Tikimės, kad Vytautui ir toliau seksis skleisti idėją, įkvepiant kuo daugiau žmonių siekti savos laimės įvairiausiais būdais, nežiūrint į tai, ar turi pinigų kišenėse, ar ne. Juk svarbiausia jaustis gerai ir duoti aplinkai pozityvumą, tuomet jis grįžta su kaupu atgal.