Laikas.lt
Karolina Panto
Lino Leščinsko nuotr.
Vasara yra bene geriausias metas nuveikti kažką smagaus ir beprotiško – tarkime, pakeliauti po pasaulį autostopu. Taip nusprendė vilniečiai abiturientai Linas, Tomas, Jonas ir Tomas, su mokyklą baigusiu draugu Pauliumi liepos pabaigoje aplankę Norvegijos kalnus. „Tai buvo nuotykių kupina kelionė, kuri priminė, kaip yra gera turėti stogą virš galvos, negalvoti apie maisto porcijas ar kur būtų galima išsivalyti dantis“, – prisimena vienas iš keliautojų Tomas Mackus, sutikęs kelionės patirtimi pasidalinti su „Laikas.lt“ skaitytojais.
Kaip ir kodėl šią vasarą nusprendėt keliauti tranzuodami?
Už tokią avantiūrą reikia dėkoti metais vyresniam draugui Pauliui, kuris dar žiemą, pamatęs kelias atostogų nuotraukas, pasiūlė leistis į kelionę po kalnus. Verta paminėti, jog tranzavimas mums buvo tik priemonė, kuri padėjo nusigauti iki reikiamų kalnų, išsirinkto fiordo. Į pačią Norvegiją atvykome lėktuvu, skridome į nuostabų Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusį miestelį, kuris vadinasi Ålesund (Olesiundas), o iš ten jau vykome autostopu link Geirangerio fiordo, apsupto kalnų, kurie ir tapo mūsų tikslu.
Kodėl pasirinkote būtent Norvegiją? Juk kainos ten ne pačios mažiausios…
Kainos tikrai ne mažiausios (netgi vienos didžiausių pasaulyje), tačiau gamta viena gražiausių… Būdami Norvegijoje beveik neišleidome pinigų, nes visą kelionę buvome nepriekaištingai suplanavę. Viską, ko mums galėjo prireikti, nusipirkome Lietuvoje. Dar viena svarbi priežastis keliauti į Norvegiją buvo pigūs skrydžiai. Sekėme bilietų kainas į įvairias kalnuotas vietoves ir galiausiai kelionė į Norvegiją pasirodė draugiškiausia mūsų piniginėms.
Ar nebuvo baisu stabdyti pakeleivingas mašinas? Gal turėjote kokių nors atsargumo priemonių?
Kadangi stabdėme jas grupėmis po du ir tris, baisu tikrai nebuvo, o ir darėme tai dienos metu. Smagiausia, jog niekur nereikėjo ilgai laukti (nors pasitaikė vietų, kuriose vairuotojai nebuvo labai malonūs), beveik visur, net ir negalėdami mums padėti, vairuotojai šypsodavosi, mojuodavo, rankų ženklais atsiprašydavo, jog negali mūsų paimti ar kad kitame posūkyje išsuks iš pagrindinio kelio. Taigi jokių papildomų atsargumo priemonių nesiėmėme, pinigus bei dokumentus visada laikėme šalia savęs ir tuo baigėsi mūsų rūpesčiai.
Galbūt prieš keliaudami buvote sugalvoję preliminarų kelionės maršrutą? Ar pavyko aplankyti visas norimas vietas?
Taip, žinoma, juk kokia kelionė be tikslo? Šiuo atveju tikslas buvo geras laiko praleidimas, tačiau nieku gyvu nenorėjome grįžti namo nepasiekę bent vienos viršūnės. Planą įvykdėme be didelių priekaištų, tačiau kelionės metu jis buvo šiek tiek keičiamas ir pildomas. Kiekvieną vakarą išsikeldavome kitos dienos uždavinį ir, jei oras nesutrukdydavo, jį vykdydavome.
Ko gero, taip keliaudami negyvenote prabangaus gyvenimo? Kaip gi sekėsi surasti nakvynės vietą ar kur nusiprausti?
Čia turbūt ir prasideda visos linksmybės, nes nuvykę prie nusižiūrėto palapinių miestelio nusprendėme, jog jis mums per brangus. Dar prieš palikdami namus Lietuvoje susižinojome, jog Norvegijoje įstatymai leidžia statytis palapinę valstybės žemėje, jei atstumas nuo jos iki artimiausio pastato yra bent 150 metrų (taip pat šalia galima ir lauželį susikurti), tad nieko nelaukę taip ir padarėme. Prausėmės turistų informacijos centro tualetuose (ačiū jo darbuotojams už visokeriopą pagalbą), per vieną vakarą tekdavo ištraukti apie tris ar keturias erkes.
Koks įsimintiniausias nuotykis nutiko kelionės metu?
Nemanau, jog galima išskirti kokį nors vieną nuotykį ar įvykį. Daug visko įvyko ir kiekviena diena buvo smagesnė už praėjusią. Tiesa, kartą nemokamai važiavome taksi, kurį vairavo lietuvis (o lietuvių sutikome ne vieną), įprastai penkiasdešimt nuvažiuotų kilometrų imantis 1 000 kronų (500 litų). Tačiau pats įsimintiniausias įvykis buvo patekimas į žiniasklaidą: taip jau atsitiko, jog mus užkalbino keli dokumentinį filmą kūrę žmonės, o kai įsikalbėjome, juos nustebino mūsų apsukrumas tokioje brangioje šalyje – kiekvienas per visą savaitę išleidome maždaug po 50 kronų, t. y. po 25 litus, kai vien kepalas duonos ten kainuoja apie 40 kronų. Galiausiai su mumis susisiekė nacionalinio radijo, televizijos (ir turbūt laikraščio) žurnalistas ir mes susitarėme dėl interviu. Tiems, kurie netiki, prašau įrodymas: http://www.nrk.no/mr/lever-pa-en-femtilapp-i-uka-1.11157077
Jei kitą kartą tektų taip keliauti, ar būtumėte už? Kodėl?
Labai tikimės, kad vis dėl to atsiras tokia galimybė ir vėl galėsime taip pakeliauti. O priežastis labai paprasta – mums žiauriai patiko! Kol kas turime minčių kitą vasarą keliauti į Alpes, tačiau tai vis dar svarstymų lygmenyje ir rimčiau pradėsime apie tai galvoti artėjant egzaminams.
Na, ir galiausiai – ką patartumėt žmogui, pirmą kartą nusprendusiam keliauti autostopu?
Pirmiausia – susirasti draugą ar draugę, žodžiu, pakeleivį. Vienam kelionėje gali būti sunku, o su draugu jokie nesklandumai nebaisūs. Kitas svarbus dalykas tokioje kelionėje yra maršruto žinojimas. Vien gebėjimo surasti numatytus taškus žemėlapyje neužtenka. Keliautojas privalo būti išstudijavęs žemėlapius, susižinojęs apie įvairius vietinius mokesčius ar keltų laikus, jei tokie gali tapti būtini.
Neužtenka žinoti kelių vietovių pavadinimų pakeliui link numatyto tikslo, kiekvienas kaimelis turi būti bent girdėtas, nes dažnai susiduriama su situacijomis, kada žmonės, sutikę pavežti, važiuoja nebūtinai iki ten, kur jums reikia. Taip pat svarbu atsiminti, jog kelionė nebūtinai turi būti tiesiausia, svarbu tik, kad ji būtų kryptinga, tad nereikia bijoti improvizacijos ir aplinkkelių.
