Amerikietiškuose filmuose ne retai girdime: „Tai ar perėjai į antrą bazę?“, „O, žmogau, trečia bazė!“. Tai paaugliškas žargonas pagal beisbolo terminus, vaikino ir merginos santykių intymumui nusakyti. Aišku, būna, kad paauglystė užsitęsia…
Taigi, pirma bazė – nuo nedrąsių iki prancūziškų bučinių. Antroji bazė – glamonės virš liemens per drabužius ir po drabužiais. Trečioji bazė – stimuliavimas žemiau liemens (rankomis ir pirštais arba oralinis seksas). Namų bazė – sueitis.
Reikėtų pagirti amerikiečius už tokį įsigilinimą į suartėjimo lygmenis ir tokių nuogų dalykų apvilkimą subtiliomis metaforomis, tačiau ar nederėtų skelti gero antausio už tai, kad apie tai garsiai kalba? Juk kas nutinka tarp keturių akių (akinius tada juk patogiau nusiimti), tas ir lieka dviems, ne?
Mūsų, dar ne tiek laisvoje (lyginant su Amerika) lietuviškoje visuomenėje, toks vyro/vaikino atviravimas būtų jo nebrandumo ar nepagarbos moteriai ženklas. Jei ir išsprūstų kas putojant alui visokias pergales aptariant, tai nebent koks įsimintinas atvejis, kai visi ešeriai jau būtų pasverti ir visos arklio jėgos suskaičiuotos. Bet ir tai, be pikantiškų smulkmenų. Dažniausiai ne ar „atitiko kirvis kotą“, o tik – ar matavosi.
Regis tenka pripažinti, kad mūsiškiai labiau suinteresuoti galutiniu rezultatu. Visa kita kaip ir nereikšminga. Na, taip jie pastebi, kokios švelnios merginos lūpos, kaip maloniai ji kvepia ir kaip gudriai sukasi liežuvuku, bet… Viską pasilieka sau, arba ištaško komplimentais besimeilindami.
Žinoma, drąsiausias vaikinas geriausiems draugams visgi paatviraus, ar jo vienkartinė Veronika moka, ką reikia, kad jau pati pasikvietė parnakvoti…
Na, bet kas mažai kalba, tas daug daro?.. Ramybės dėlei tarkim, kad apie lietuvaičius, kaip nepakartojamus meilužius kalbos po pasaulį nesklinda tik todėl, kad moterys po „to“ pačios niekaip nesupranta, ar sapnavo, ar tikrai taip gerai buvo.
