Rida – vienas iš dviejų–trijų svarbiausių veiksnių, apibūdinančių naudotą automobilį perkant jį iš rankų. Todėl pirmas dalykas, kurį dažniausiai daro nesąžiningi pardavėjai, – atsuka odometro rodmenis atgal. Kaip sužinoti tikruosius skaičius?
Yra keli praktiniai būdai ir požymiai, leidžiantys įvertinti realią naudoto automobilio ridą. Svarbiausia – neapsiriboti vien tik skaičiumi prietaisų skydelyje, o vertinti visumą: mechanikos būklę, elektronikos duomenis ir logišką automobilio aptarnavimo istoriją.
Kai rida atsukama (o tai daroma labai dažnai), apgaulė paprastai slepiama elektronikoje ir dokumentuose. Tačiau tikrasis pėdsakas lieka mechaniniuose mazguose, valdymo blokų žurnaluose ir smulkiose detalėse, apie kurias gudrus pardavėjas neretai pamiršta arba į kurias paprasčiausiai negali daryti įtakos.
Klysta manantys, kad naudotų automobilių pardavėjai – ypač profesionalai – nežino visų požymių, išduodančių tikrąją automobilio ridą. Žino, tačiau kai kuriuos iš jų pašalinti būtų pernelyg brangu, todėl jie stengiasi juos tik maskuoti arba visai ignoruoja. Pirkėjo užduotis – surasti būtent tuos nusidėvėjimo pėdsakus.
Žemiau – 5 požymiai, kurie padės atskirti sąžiningą ridą nuo atsuktos.
1. Salono ir valdymo elementų nusidėvėjimas
- Vairas. „Plikos“ vietos ant vairo apvado, iki blizgesio nutrintas plastikas ar nusitrynusi oda dažniausiai rodo didesnę ridą. Skirtingiems modeliams šis ridos slenkstis skiriasi, tačiau paprastai tai – daugiau kaip 100–120 tūkst. km. Beveik naujas, be jokių nusidėvėjimo žymių vairas esant „nedidelei“ deklaruojamai ridai – rimtas signalas, kad vairas greičiausiai pakeistas.
- Pedalai. Giliai nutrinti stabdžio ar sankabos pedalų guminiai antgaliai nesuderinami su iki 100–150 tūkst. km rida. Naujai pakeisti pedalų antgaliai teoriškai gali būti normali eksploatacijos pasekmė, tačiau kartu turėtų kelti papildomų klausimų.
- Sėdynės. Įdubęs užpildas, nusitrynusi apmušalų medžiaga ant kairiojo vairuotojo sėdynės šoninio volelio – tipiškas didelės ridos požymis. Sėdynė paprastai „pasako“ daugiau nei skaičiai odometre.
2. Važiuoklės būklė
- Stabdžių diskų briaunos. Ryškiai juntamas 2,5–3 mm aukščio nusidėvėjimo „laiptelis“ ant stabdžių diskų krašto rodo ilgą eksploataciją. Tokios briaunos dažniausiai susiformuoja esant ne mažesnei kaip 90–120 tūkst. km ridai. Visiškai nauji diskai automobilyje, kuris, anot pardavėjo, nuvažiavo „tik 60 tūkst. km“, – labai abejotinas derinys.
- Amortizatoriai ir apsaugos. Daugeliui solidžių markių automobilių originalių gamyklinių amortizatorių dažniausiai pakanka iki maždaug 100 tūkst. km. Jei automobilis turi mažesnę deklaruojamą ridą, bet amortizatoriai iš išorės „šlapi“, o ant apsauginių gaubtų ir atmušėjų matyti įtrūkimų, tai turėtų paskatinti išsamiau tikrinti konkretų egzempliorių.
- Padangos. Ant kiekvienos padangos yra pagaminimo metų ir savaitės kodas. Jį būtina palyginti su automobilio pagaminimo data. Pirmajam savininkui vasarinių padangų komplektas paprastai tarnauja apie 50–70 tūkst. km. Pridėkite panašų atstumą žieminėms padangoms ir palyginkite gautą sumą su odometro rodmenimis.
3. Serviso istorija ir darbų logika
Serviso knygelė, sąskaitos bei įrašai oficialaus atstovo bazėje dažnai naudojami kaip argumentas siekiant išlaikyti aukštesnę pardavimo kainą. Tačiau ir šioje vietoje įmanomos manipuliacijos.
- Čekiai, įrašai, antspaudai. Automobilio priežiūros istorijos chronologija turi būti nuosekli, be „skylų“. Staigūs ridos šuoliai tarp įrašų arba keli aptarnavimai per ypač trumpą laiką – įtartinas ženklas, rodantis galimą kišimąsi į odometro duomenis.
- Reglamentiniai darbai. Paskirstymo diržo (GRM) komplektas, žvakės, filtrai, variklio ir pavarų dėžės alyvos paprastai keičiami kas 10–20 tūkst. km (konkretūs intervalai priklauso nuo modelio). Visada lyginkite įrašuose nurodytą ridą su dabartiniais odometro skaičiais ir būkite ypač atidūs, jei yra akivaizdžių neatitikimų.
4. Elektronika ir valdymo blokai
- Valdymo blokų duomenys. Elektroniniuose valdymo blokuose (ECU ir kt.) dažnai saugomi ridos ir tam tikrų įvykių datų įrašai. Nesąžiningi pardavėjai tai žino, tačiau „išvalyti“ informaciją kiekviename bloke dažnai būna per brangu arba sudėtinga. Per diagnostikos skenerį verta ieškoti bendrai nuvažiuotų kilometrų, motovalandų, vidutinio greičio, serviso įvykių datų ir ridos – ir visa tai palyginti su odometru. Ryški disproporcija tarp motovalandų skaičiaus ir ridos – vienas aiškiausių atsuktos ridos rodiklių.
- Uždegimo rakteliai. Kai kurių modelių raktelių atmintyje taip pat būna išsaugota rida. Jei yra du rakteliai, reikėtų patikrinti abiejų duomenis ir palyginti juos su odometru. Būtent todėl antrojo rakto „dingimas“ pardavėjams kartais būna labai „patogus“.
5. Variklio ir transmisijos būklė
Tvarkingo, prižiūrėto automobilio su iki 100–150 tūkst. km rida variklis ir aplinkinės kėbulo dalys neturėtų būti padengtos storu juodu apnašu ar kietomis lako tipo nuosėdomis. Jei aiškiai matyti neseniai atlikto variklio plovimo ir kosmetinio „pagražinimo“ pėdsakai, tai irgi priežastis suklusti. Apie tai išduoda susiraukšlėjusios popierinės etiketės, nenatūraliai ryškus plastikas ir tarsi nulakuota guma.
Palengvėjusiame režime dirbančio, santykinai nedidelę ridą (iki 80–100 tūkst. km) turinčio variklio garsas tiek laisva eiga, tiek staigiau spaudžiant akceleratorių turėtų būti švarus – be pašalinių ūžesių, cypimo ar bildesio iš guolių, sankabų, generatoriaus, paskirstymo grandinės ar kitų pavarų. Objektyvumui naudinga prieš tai pasiklausyti tokio paties, bet tikrai mažai nuvažiavusio modelio variklio darbo.
Mechaninė ir automatinė pavarų dėžė iki maždaug 150–200 tūkst. km turi veikti tolygiai, be trūkčiojimų, uždelsimų perjungiant, slydimo ar ūžimo. Jei visa tai jaučiasi bandomojo važiavimo metu, greičiausiai reali automobilio rida gerokai didesnė, nei nurodoma.
Ką daryti, jei kyla įtarimų dėl ridos
Kiekvienas atskirai paimtas neatitikimas vertinant automobilio ridą dar nėra nuosprendis, tačiau kelių tokių požymių visuma dažniausiai rodo apgaulę. Vis dėlto, jei konkretus automobilio egzempliorius jums patinka ar turi kitų privalumų, iš karto jo atmesti nebūtina.
- Kreipkitės į nepriklausomą ekspertą. Patikima autoserviso stotis arba patyręs specialistas, turintis diagnostikos įrangą ir galintis pamatuoti kompresiją, padės objektyviau įvertinti realią automobilio būklę ir nuspręsti, ar verta jį pirkti.
- Peržiūrėkite savo sprendimą. Dar kartą pasverkite visus „už“ ir „prieš“. Galbūt verta derėtis ir mažinti kainą proporcingai tikram automobilio stoviui. Tačiau jei abejonės išlieka, geriau drąsiai atsisakyti sandorio – verčiau gailėtis sugaišto laiko, negu veltui išleistų pinigų.
Realus automobilio nuvažiuotas atstumas – tai ne tik skaičius prietaisų skydelyje. Tai visuma požymių: mechaninių mazgų būklė, elektronikos žurnalai, nuosekli ir logiška serviso istorija. Kuo daugiau nepriklausomų rodiklių palyginsite tarpusavyje, tuo mažiau erdvės apgaulei liks pardavėjui.
Jei bendras automobilio „vaizdas“ nesusidėlioja į vieną pozityvią ir logišką mozaiką, nebijokite pasakyti „ne“ ir toliau ieškoti kito varianto – pasiūlos naudotų automobilių rinkoje tikrai netrūksta.
