Ketvirtadienio liaudies pasaka: Apie povą ir žvirblį (arba lemtį ir likimą)

Šiandien kassavaitinėje rubrikoje Ketvirtadienio liaudies pasaka savo liaudies pasaką seka arabai. Apie povą ir žvirblį pasakojama istorija, kurios moralas atsako į klausimą – tikėti likimu ar ne?

Tais pat laikais gyveno žvirblis, kuris kas dieną svečiuodavosi pas vieną paukščių karalių. Ir užsibūdavo pas jį labai ilgai — atskrisdavo pirmutinis, o išskrisdavo paskutinis.

Kartą viename aukštame kalne susirinko galybė paukščių ir pradėjo tokią kalbą:

— Iš tiesų labai gausu mūsų pasidarė, ir vis daugiau ginčų kyla. Reikia žūt būt išsirinkti karalių, kuris imtųsi spręsti visas mūsų bylas. Tuomet vėlei įsiviešpataus santarvė ir liausis rietenos.

Ir skrido tuo metu pro šalį anas žvirblis, ir patarė jiems karalium išsirinkti povą — mat povas ir buvo tasai karalius, pas kurį jis taip dažnai svečiuodavosi. Paukščiai taip ir padarė: išsirinko povą karalium, o šis apipylė juos malonėmis ir žvirblį paskyrė savo patarėju ir veziriu. Ir žvirblis, būdavo, kartais atsisako malonios viešnagės ir imasi kokių nors reikalų.

Bet štai vieną sykį žvirblis ilgai nesirodė pas povą, ir šis labai sunerimo, o kai pagavo jį baisus nerimas, atskrido laukiamas svečias. Ir paklausė jį povas:

— Kurgi tu taip užsibuvai? Juk esi mano dvare iš visų valdinių artimiausias ir brangiausias!

Ir atsakė jam žvirblis:

— Aš mačiau vieną dalyką, ir mano širdis prisipildė nuogąsčio ir baimės.

— Ką gi tu matei? — paklausė povas.

Mačiau žmogų su raizgais. Padėjo jisai juos prie mano gūžtos, įkalė žemėn mietelius, vidury pabėrė grūdų ir atsisėdo netoliese,— atsakė žvirblis.— Aš irgi atsitūpiau tolėliau ir ėmiau sekti, ką jis darys, ir man bežiūrint, likimo ir skirties valia netikėtai atskrido ten garnys su pačia. Įpuolė juodu į pat vidurį raizgų ir pratrūko klykauti, o medžiotojas pasikėlė ir nutvėrė juos abu. Baisu man pasidarė, todėl, o laiko valdove, taip ilgai ir nesirodžiau tavo dvare. Nebegyvensiu aš savo gūžtoje, nes labai jau bijau raizgų.

Atsargumu lemties neapgausi,— tarė jam povas.— Niekur nesikelk iš savo gūžtos.

Paklausė žvirblis povo patarimo ir taip atliepė:

— Karaliaus žodis — man įsakymas: kentėsiu ir niekur nesikelsiu.

Ir vis dėlto žvirblis pasidarė labai atsargus: atsineša pas povą maisto, palesa lig soties, paskui atsigeria vandens ir tada jau skrenda sau.

Vieną dieną išskrido jis iš povo dvaro ir mato — du žvirbliai įnirtingai pešasi žemėje. „Kaipgi aš, karaliaus veziris, galiu ramiai žiūrėti į žvirblių kapotynes! — sušuko pats vienas.— Prisiekiu Alachu, aš juos sutaikinsiu!” Ir jis purptelėjo prie peštukų, o medžiotojas tuo tarpu užmetė ant jų tinklą, ir povo veziris pakliuvo į pat vidurį.

Medžiotojas pasikėlė, sučiupo žvirblį, padavė draugui ir tarė:

— Gerai laikyk, matai, koks riebus. Kol gyvas gražesnio nesu regėjęs!

Ir žvirblis tarė sau vienas: „Štai ir įkliuvau ten, kur visų labiausiai bijojau įkliūti! Tik svečiuose pas povą negrėsė man jokie pavojai. Neišgelbėjo manęs nuo lemties atsargumas: nors ir koks atsargus būsi, o nuo likimo nepabėgsi! Teisybę yra pasakęs poetas:

Kas lemties nenuskirta — įvykti negali, Kas nulemta — nutiks neišvengiamai, tyliai. Laimė žmogų lydės, jeigu turi jis dalią, Jei neturi — negelbės gudrybės nei vyliai!”