Šįvakar jums sekame pasaką „Jaunikis galvažudys“, kurios moralas: ne piniguose laimė. Ypatingai aktualus turtingo jaunikaičio besižvalgančioms panelėms. Beje, ši pasaka priskiriama „Šeimos pasakoms“.
Buvo kartą malūnininkas ir turėjo gražią dukterį. Kai duktė paaugo, jis pradėjo rūpintis jos ateitim galvodamas: „Tegu tik atsiranda geras jaunikis ir tinka ją imti, aš jam ją atiduosiu”. Netrukus atsirado jaunikis, kuris pasirodė labai turtingas. Malūnininkas negalėjo nieko jam prikišti ir prižadėjo išduoti už jo dukterį. Bet mergaitei jis nelabai tiko, ją stūmė nuo jo kažkoks nepasitikėjimas; kai ji pažvelgdavo arba pagalvodavo apie jį, jos širdį suspausdavo tartum kokia baimė.
Kartą jis jai tarė:
— Tu būsi mano pati, o dar nė sykio neapsilankei pas mane.
Mergaitė atsakė:
— Bet aš nežinau, kur tamsta gyveni. Jaunikis tarė:
— Mano namai tenai, didelėj girioj.
Ji ėmė atsikalbinėti ir teisintis tuo, kad nerasianti kelio, bet jaunikis pasakė:
— Kitą sekmadienį turi pas mane atvažiuoti, aš jau sukviečiau svečius, o kad rastum kelią, aš jį išbarstysiu pelenais.
Kai atėjo sekmadienis ir mergaitė turėjo keliauti, jai pasidarė baisu, nors pati nežinojo kodėl, ir norėdama pasižymėti kelią atgal grįžti, prisipylė kišenes žirnių ir lęšių. Pamiškėj rado pabarstytų pelenų, ji pagal juos traukė gilyn į girią, bet nuolat mėtė į dešinę, ar į kairę po kelis žirnius. Taip ji ėjo beveik visą dieną, kol priėjo vidurį girios, kuri toj vietoj buvo ypač tamsi. Čia stovėjo namai, bet mergaitei jie nepatiko, nes atrodė labai paniurę ir nejaukūs. Ji įėjo į tuos namus, viduj nieko nerado, ten viešpatavo didžiausia tyla. Staiga pasigirdo balsas:
Atgal, jaunoji, grįžk atgal, gyvena čia galvažudžiai.
Mergaitė pažvelgė aukštyn ir pamatė narvely tupintį paukštį, kuris vėl taip pat sugiedojo:
Atgal, jaunoji, grįžk atgal, Gyvena čia galvažudžiai.
Mergaitė ėmė eiti iš vieno kambario į kitą, apėjo visus namus, bet niekur gyvos dvasios nebuvo.
Galop ji nusileido į pogrindį ir ten pamatė sėdint kretančią senutę.
— Gal tamsta žinai, — paklausė mergaitė, — ar čia gyvena mano jaunikis?
— O vargše, — atsakė senutė, —juk tu pakliuvai į galvažudžių lizdą. Tu manai greit kelti vestuves, bet tu jas turėsi kelti su giltine. Aure verda vanduo tam katile, tai jie liepė užkaisti; o kai jie tave pagriebs į savo nagus, be jokio pasigailėjimo sukapos, išvirs ir suvalgys, nes jie yra žmogėdros. Jei aš tavęs pasigailėjusi negelbėsiu, tu tikrai žūsi.
Tai pasakiusi, senutė nuvedė ją ir paslėpė už didelės statinės, kur jos niekas negalėjo matyti.
— Tupėk čia kaip pelė po šluota, — tarė ji, — nekrutėk ir nesirodyk, kitaip gyva iš tų namų nebeišeisi. O naktį, kai galvažudžiai sumigs, mes pabėgsim, aš pati seniai laukiu geros progos.
Sulig tais žodžiais visa gauja galvažudžių sugriuvo į trobą. Su savim jie parsivedė mergaitę, kuri balsu raudojo ir maldavo paleisti, bet jie buvo girti ir nieko nenorėjo klausyti. Jie davė jai išgerti tris stiklus vyno, vieną balto, antrą raudono ir trečią žalio, nuo kurių ši tuojau mirė. Paskui ją nuvilko, padėjo ant stalo, sukapojo kūną į kąsnelius ir pasūdė.
Malūnininko duktė, pasislėpusi už statinės, drebėjo kaip epušės lapas; tik dabar ji suprato, koks pokylis jai galvažudžių buvo rengiamas. Vienas iš jų pastebėjo ant nužudytosios mergaitės maželio piršto aukso žiedą, pamėgino numauti, bet negalėjo; tada jis paėmė kirvį ir kirto pirštą.
Pirštas šoko aukštyn per statinę ir nukrito tiesiai ant mergaitės kelių. Galvažudys paėmė žvakę ir pradėjo ieškoti, bet niekaip negalėjo rasti.
Tada kitas tarė:
— Pažiūrėk už statinės, gal ten bus. Senutė čia įsikišo:
— Sėskit už stalo ir valgykit, rytoj paieškosit, žiedas niekur nenubėgs.
Galvažudžiai paklausė senutės, susėdo už stalo ir ėmė valgyt, o senutė įmaišė jiems į vyną migdomojo gėrimo, nuo kurio jie tuojau sumigę išvirto pogrindy ir pradėjo knarkti. Kai mergaitė įsitikino, kad visi miega, išlindo iš už statinės ir ėmė atsargiai, bijodama kurį iš jų prikelti, žergti per greta vienas kito gulinčius galvažudžius. Dievas jai padėjo laimingai praeiti, kartu su ja išlipo iš pogrindžio ir senutė, atidarė duris, ir jos kiek galėdamos ėmė bėgti iš galvažudžių namų. Pabarstytus pelenus buvo vėjas išnešiojęs, bet žirniai ir lęšiai išleido daigus, kurie mėnesio šviesoj rodė bėgančioms kelią. Jos ėjo visą naktį ir rytą buvo jau namie. Tada mergaitė apsakė tėvui viską, kas buvo atsitikę.
Tą dieną, kai buvo paskirtos vestuvės, atvyko jaunikis, o malūnininkas sukvietė visus savo gimines ir pažįstamus. Visiems susėdus už stalo, kiekvienas turėjo ką papasakoti. Bet jaunoji tylėjo ir nieko nepasakojo.
Tada jaunikis jai tarė:
— Ar tu, brangioji, nieko nežinai? Prašom ką nors papasakoti.
Jaunoji atsakė:
— Aš papasakosiu sapną. Ėjau viena aš per girią, žiūriu — stovi namai, einu į vidų, ten nė gyvos dvasios nėra, tik ant sienos kaba narvelis, o jame paukštis, kuris, mane pamatęs, sugiedojo:
Atgal, jaunoji, grįžk atgal, Gyvena čia galvažudžiai.
Ir dar kartą jis tuos žodžius išrėkė. Mano brangusis, bet aš tik sapnavau tai. Perėjau per visus kambarius, visur buvo tuščia, ir man pasidarė baisu. Pagaliau nusileidau į pogrindį ir ten radau sėdint kretančią senutę.
Aš jos paklausiau:
— Ar čia gyvena mano jaunikis? Ji man atsakė:
— O vargše, tu nežinai, kad pakliuvai į galvažudžių namus; tavo jaunikis gyvena čia, bet jis nori tave nužudyti, sukapoti į kąsnelius, išvirti ir suvalgyti. Mano brangusis, aš tik sapnavau taip. Tada mane senutė paslėpė už statinės, ir tuojau parėjo galvažudžiai; jie atsivedė į pogrindį mergaitę ir liepė jai išgerti tris stiklus vyno, vieną balto, antrą raudono, trečią žalio, ir nuo to ji tuojau mirė. Mano brangusis, aš tik sapnavau taip. Paskui jie nuplėšė nuo jos drabužius, kūną sukapojo į kąsnelius, sukrovė ant stalo ir pasūdė. Vienas galvažudys pastebėjo ant jos maželio piršto aukso žiedą, pamėgino numauti, bet negalėjo; tada jis paėmė kirvį ir kirto; pirštas išlėkė aukštyn ir nukrito už statinės tiesiog man ant kelių. O kad nori, šit ir pirštas su žiedu.
Ir ji išėmus parodė visiems nukirstą pirštą.
Galvažudys, kuris pasakojant buvo išbalęs kaip drobė, pašoko ir norėjo bėgti; bet svečiai jį suėmė ir atidavė valdžiai. Valdžia sugaudė visą gaują ir jiems paskyrė už jų piktus darbus tokią bausmę, kokios buvo nusipelnę.
