Bepiločiai orlaiviai, aprūpinti šaunamaisiais ginklais, kariuomenėms atrodo itin patraukli idėja jau daugelį metų. Apie kiniškus autonominius „robo-žudikus“ buvo pranešta dar 2019 m., o netrukus pasirodė ir turkiškas atsakas.
Turkijos gynybos pramonės koncernas „Asisguard“ kartu su kariuomene ėmėsi bandymų su koviniu dronu „Songar“. Šis aparatas gavo lengvą 5,56 mm kalibro kulkosvaidį ir turėjo paversti Turkijos ginkluotąsias pajėgas pirma pasaulyje armija, realiai naudojančia tokius dronus greitam ir tiksliam mažų priešo grupių likvidavimui.
Ne sėkmės istorijos: Prancūzija ir Ukraina
Po Rusijos invazijos į Ukrainą dronų reikšmė šiuolaikiniame mūšio lauke tapo akivaizdi akimirksniu. Tai paskatino ir Prancūziją viešai pristatyti savo naujoves šioje srityje. 2022 m. rugsėjį Prancūzijos Ginkluotės generalinė direkcija pranešė apie mini dronų AVATAR bandymus. Šie aparatai buvo aprūpinti automatiniais šautuvais HK416 ir ateityje turėtų remti prancūzų komandosus kovojant miestuose bei vykdant specialiąsias operacijas.
Prancūzų bandymai su ginkluotais dronais nėra naujiena – dar anksčiau buvo siekta šiam tikslui pritaikyti populiarųjį komercinį modelį „DJI Matrice 600“, tačiau praktinė tokios konfigūracijos vertė pasirodė labai ribota.
Bandymų ėmėsi ir ukrainiečiai. Internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matomas dronas su 7-ajame dešimtmetyje sukurtu automatu AK-74, pritaikytu 5,45 × 39 mm mažo kalibro šaudmenims. Ši amunicija pasižymi mažesne atatranka, o būdingo cilindro formos prietaisas ant vamzdžio veikia kaip liepsnos slopintuvas ir atatrankos bei ginklo „užmetimo“ mažintojas, stabilizuojantis automatą šaudant serijomis.
Tačiau šiuose kadruose trūko aiškių vaizdų, kuriuose vienu metu būtų matomas ir dronas, ir jo taikinys. Tai leidžia manyti, kad Ukrainai dar reikia laiko, kad sistema būtų pakankamai patikima ir stabili realioms kovos sąlygoms.
Pagrindinė problema: stabilumas ir atatranka
Didžiausias iššūkis visiems tokiems projektams – šautuvo stabilumas drono platformoje ir atatranka po šūvio. Kiekvienas šūvis gali sutrikdyti drono skrydį, pakeisti jo padėtį ore ir taip sugadinti taiklumą. Todėl iki šiol dažniausiai buvo naudojami lengvi šautuvai arba kulkosvaidžiai su mažo kalibro šaudmenimis, kad atatranka būtų kaip įmanoma mažesnė.
Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad Kinijai pavyko gerokai pažengti pirmyn. Neseniai žurnale „Journal of Gun Launch and Control“ publikuoti tyrimai rodo, kad kinų sistema bandymų metu pasiekė šimtaprocentinį taiklumą idealiomis sąlygomis.
Kinijos proveržis: stabilizacija ir algoritmai
Bandymai buvo atlikti su dronu, iš kurio buvo paleista 20 pavienių šūvių iš 10 m aukščio ir 100 m atstumo iki žmogaus dydžio taikinio. Šaudant buvo taikomasi į 50 × 50 cm dydžio plokštę, atspindinčią žmogaus krūtinės ląstą. Pusė visų šūvių pataikė į maždaug 11 cm spindulį aplink taikinio centrą – tai tikslumas, prilyginamas pataikymui į galvos sritį.
Sumažinus nuotolį iki maždaug 50 m, rezultatai tapo dar įspūdingesni: iš 20 šūvių pataikė 19, o vienintelis „klaidingas“ šūvis užfiksuotas ties maketo krūtinės ląstos kraštu. Mokslininkų vertinimu, tai buvo ne sistemos, o šaudmens defekto pasekmė.
Už šios konstrukcijos kūrimą atsakinga „Wuhan Guide Infrared“ – įmonė, bendradarbiaujanti su Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos Specialiųjų operacijų akademija. Inžinieriai iš esmės perdarė ginklo montavimo sistemą: šautuvas buvo standžiai sujungtas su optiniu jutikliu, todėl sumažėjo skirtumas tarp to, ką „mato“ kamera, ir faktinės šūvio krypties.
Prie to prisideda ir pažangi programinė įranga, kuri realiuoju laiku koreguoja šūvio kampą, atsižvelgdama į atstumą iki taikinio, vėjo stiprumą ir kryptį, taip pat drono padėtį ore. Tokiu būdu kompensuojami smulkūs platformos judesiai ir atatrankos poveikis.
Algoritmų tobulinimas ir ribojimai
Prieš pradedant realius šaudymo bandymus, sistema buvo ilgai tikrinama kompiuterinėmis simuliacijomis. Skaitmeniniai modeliai leido koreguoti valdymo ir taikymosi algoritmus taip, kad teorinis taiklumas idealiomis sąlygomis išaugo nuo maždaug 40 iki beveik 100 proc.
Programinė įranga „išmoko“ kompensuoti atatranką, vibracijas ir mikroskopines taikymosi paklaidas. Šiuo metu dronas gali šaudyti tik pavieniais šūviais ir nenaudoja ištisinės ugnies režimo. Tai riboja jo efektyvumą dinamiškose situacijose arba puolant kelis taikinius vienu metu.
Vis dėlto vystymosi kryptis aiški – dronai taps vis tikslesne ir labiau integruota šiuolaikinio mūšio lauko dalimi, galinčia veikti kartu su kariais arba juos pakeisti pavojingiausiose užduotyse.
