Laikas.lt
Kino istorijoje gausu sėkmingų kino režisieriaus ir aktoriaus duetų. Broliai Coenai/Francis McDormand, Sergio Leone/Clint Eastvood, Martinas Scorsezė/Roberto de Niro – naujų jų filmų laukta su milžinišku nekantrumu. Tačiau nė vienas šių duetų nebuvo toks prieštaringas ir įtemptas kaip dviejų vokiečių – Wernerio Herzogo ir Klauso Kinskio. Jų partnerystėje derėjo profesinis meistriškumas ir aistra nuolat bandyti žmogaus galimybių ribas. Kuo daugiau iššūkių jiems tekdavo patirti, kuo beprotiškesnės vizijos jiems kildavo, tuo ryškesni filmai gimdavo.
Apie tai byloja jaudinanti dokumentinė W. Herzogo išpažintis „Mano mylimiausias priešas“ (Mein Liebster Feind, 1999). Filmas bus rodomas birželio ketvirtadieniais (5,12,19 d.) „Skalvijos“ kino ekrane. Greta dar du sekmadienius (birželio 8, 15 d.) suksis viena stipriausių šio dueto juostų „Fickaraldas“ (Fitzcarraldo, 1982).
W. Herzogą ir impulsyviu charakteriu garsėjusį K. Kinskį likimas suvedė dar paauglystėje. Vieną vasarą būsimasis režisierius atostogavo Miuncheno pensione su mama. Dvi dienas už sienos netilo kaimyno keliamas triukšmas. Šis tol daužė vonios kambarį, kol iš jo teliko dulkės. Tai buvo K. Kinskis. Chaotiškas, neprognozuojamas, galintis įsiplieksti pačiu netikėčiausiu momentu. Tačiau jis kaip niekas kitas tiko įkūnyti filmų herojams, užvaldytiems aistros siekti beprotiškų svajonių.
Greičiausiai aistra svajoti ir įgyvendinti iš pirmo žvilgsnio neįmanomus sumanymus ir sujungė šiuos kūrėjus. Ne veltui juostoje „Fickaraldas“ nuskamba frazė, esą tik svajotojai išjudina kalnus. Tai apie W. Herzogą ir K. Kinskį – „idealią dviejų pamišėlių kombinaciją“ (taip juodu su Kinskiu siejusį bendradarbiavimą apibūdina pats W. Herzogas).
Šis kūrybinis duetas sukrėtė ir išjudino ne vieną gyvenimą. Jų kūrybinis palikimas – nežmoniškų pastangų pareikalavusios juostos: „Agirė – Dievų rūstybė” (Aguirre: The Wrath of God, 1972), „Nosferatu” (1979), „Voicekas” (Woyzeck, 1979), „Fickaraldas“, „Žalioji Kobra“ (Cobra Verde, 1987).
„Mano mylimiausią priešą“ – odę mylimam aktoriui – W Herzogas sukūrė praėjus 8 metams po jo mirties. Keliaudamas po filmų lokacijas, sugrįždamas į pensioną, kur pirmą kartą susikirto jų keliai, režisierius apmąsto jųdviejų santykius, pasakoja filmavimų metu patirtus nuotykius. Tarp jų – ir plačiai nuskambėjusias istorijas, kaip privertė Kinskį filmuotis ekstremalioje scenoje tik nutaikęs ginklą, kaip neapsikentę aktoriaus siautėjimų indėnai pasisiūlė padėti atsikratyti juo amžiams.
Kartais W. Herzogo kuriamas aktoriaus portretas primena tikrą pamišėlį – nevaldomas, nuolat dėmesio reikalaujantis egomaniakas. Tačiau režisierius kalba apie jį su meile, vadina vieninteliu savo sutiktu genijumi: „Mes dramatiškai ginčydavomės, pešdavomės, tačiau mus siejo aklas ir gilus pasitikėjimas. Tai nepriklausė nuo mūsų, likimas mus suvedė ir vertė būti kartu. Mes tai žinojome ir priėmėme“.
„Mano mylimiausias priešas“ įdomus ne tik kaip K. Kinskio charakterio studija. Filmas suteikia galimybę pažinti W. Herzogo asmenybę, apčiuopti juodu siejusį intensyvų ryšį.
