Dovilė Raustytė
Jei dabar būtų 1992 m., ko gero, po filmo „Romper Stomper“ būčiau nusiskutusi galvą ir pasilikusi priekyje kuokštelį plaukų. Geriausiu atveju įsimylėjusi Russellą Crowe. Tokia ši kino juosta jausmingai paveiki.
Australų filmas apie „skinhead’us“ nukelia dvidešimtmetį atgal, tačiau žiūrint iš šalies galima drąsiai teigti, kad gvildenamos problemos tokios pat įpusėjus ir 2012-iesiems. Nacizmas, meilė, žiaurumas, laisvė, išdavystė – tai, kas nesikeičia, tik, tikėtina muštynių scenos būtų kur kas tikroviškesnės ir R. Crowe nebe toks žavus, jei iš viso besutiktų filmuotis tokiame filme. Tikrai norėtųsi išvysti „Romper Stomper’13“ versija. Šių dienų skinai turėtų atrodyti kur kas įspūdingiau ir ryškiau.
Filmas vertinamas kontraverisiškai dėl žiaurumo scenų. Pavyzdžiui, 2000 m. kalinys stalo koja užmušė savo kameros draugą. Kivirčas kilo būtent dėl rasistinių priežasčių. Kaip teigė liudininkai, kaltinamasis lygino save su pagrindiniu „Romper Stomper“ veikėju ir prieš nelaimę dvi dienos nuolat žiūrėjo šį filmą. Dar prieš paspausdami mygtuką „Play“, pagalvokite, ar esate pasiruošę šiai peržiūrai.
