Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Prancūzų autoriaus Boriso Viano knyga „Dienų puta“ (1947 m.) šį pavasarį jau trečią kartą atsidūrė didžiajame ekrane. Pirmasis kartas buvo dar 1968 m., kuomet pasirodė režisieriaus Charleso Belmonto adaptacija, vėliau – 2001 m. japonų versija pavadinimu „Chloe“, ir pagaliau – 2013 m. Michelo Gondry filmas „Gėlėti sapnai“ su Audrey Tautou (Chloe) ir Romainu Durisu (Colinas) priešakyje.
Colino mylimai per medaus mėnesį pasidaro sunku kvėpuoti ir ne tik iš laimės, bet ir dėl jos plautyje augančios lelijos. Tai mirtina. B. Vianas įrodė, kad įmanoma beprotiškai gražiai papasakoti apie mirštantį žmogų. „Dienų puta“ – neišsemiama knyga, o jos interpretacijos begalinės. Todėl į gilesnes anaziles nesileisiu: nei knygos, nei filmo. Apie pastarąjį kalbėti apskritai sunku, vien žinant pagal kokį kūrinį jis pastatytas. Pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, ar iš viso įmanoma ekranizuoti šią knygą? Kas ją skaitė, supranta, apie ką aš. Man tai buvo aukščiausio laipsnio vaizduotės išlaisvinimas, net ir nežinant to meto aktualijų, kūrinys užburia, nuspalvina sapnus ir dovanoja suvokimą, kad jau niekada nebebus taip, kaip prieš apsisprendžiant knygą perskaityti.
Po filmo jokių panašių pojūčių nebūta. Žinoma, istorija, priminta dar ir dar kartą, neleidžia iš karto pakilti nuo kėdės, vos pasirodžius pabaigos titrams. Tačiau teigti, kad režiesieriui pavyko bent šiek tiek priartėti prie genialaus rašytojo vaizduotės vulkanų, deja, nepavyks.
Filmo komunikacijos atstovai pasistengė skelbdami Amelijos iš Monmarto eros pabaigą, nes, neva, jos vietą užims graudi Chlojos istorija. Deja, bet „deja“. Aktorės Audrey Tautou žavesys, žinoma, nediskutuotinas, tačiau stipraus įtaigumo, 37-erių moteriai vaidinant jauną merginą, gaila, bet nėra. Filmui pamažu artėjant link pabaigos, ekrane vykstantis veiksmas priminė sumaištį, kuri knygos neskaičiusiam žiūrovui kėlė žiovulį dėl negalėjimo suprasti, kas vyksta. Kadangi filmas orientuotas masėms, to tikrai neturėtų būti. Užburtas ratas, iš kurio nebeištrūksi. Knyga, būdama netradicine, sugėbėjo tapti klasika, deja, filmas, susipainiojęs savo „netradicinėje-masinėje“ orientacijoje į šį postą nepretenduoja. Net pono Getsbio likimas, šiuo atveju, atrodo sėkmingesnis.
