Laikas.lt
Dovilė Raustytė
Kino teatre „Skalvija“ jau antra savaitė vyksta nemokamų LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) filmų festivalis. Užvakar teko sudalyvauti dokumentinio filmo „Amerikos bastūnas“ („American Vegabond“, 2013) peržiūroje ir išeiti su, švelniai pasakysiu, ne kokia nuotaika.
Šiuo metu, kuomet seksualinių mažumų tema mūsų šalyje yra opumo kulminaciniame taške, atitinkamų filmų festivalių programas reikėtų sudarinėti daug atidžiau. Kad po to nereikėtų stebėtis, kokia mes netolerantiška šalis. Dabar (arba dar) tikrai ne metas leisti žmonėms pasitikrinti savo tolerancijos laipsnį.
Pagrindinis filmo veikėjas tiek fiziškai, tiek psichiškai primena mūsų pačių žvaigžde padarytą Minedą. Nesakau, kad jis toks pat, bet panašumų nemažai. Tikrai, kartais atrodė, kad tai filmas apie jį. Išvaizda, kalbėjimo tonas, manieros… Neteigiu, kad režisierė Susanna Helke turėjo tai žinoti. Būtų kvaila. Tiesiog vien pažvelgus į tokį personažą, matyti, kad ne viskas su juo gerai, ir tikrai ne dėl to, kad jis gėjus. Bet kiek yra žmonių, kurie apie paskutinį argumentą nė nepagalvoja, o atvirkščiai – iš karto lipdo etiketes.
Taigi „Amerikos bastūnas“ gėjus, jo tėvai nesupranta, jis bėga iš namų, gyvena gatvėje, mylisi už pinigus, kol galiausiai už lytinius santykius su nepilnamečiu yra nuteisiamas trims metams kalėti drauge su pedofilais. „Kokia neteisybė!“, – matau rėkiančią filmo kūrybinę komandą. Kodėl? Filmo režisierė šiaip jau nėra bloga savo srities specialistė ir yra laimėjusi ne vieną apdovanojimą, tačiau absurdas pritarti jos pagrindinio „herojaus“ pasirinkimui. Vaikinas yra tiesiog nevykėlis, ir ne pats protingiausias. Ar jis mylėtų merginas, ar vaikinus, jo gyvenimas nebūtų geresnis. Tokio personažo parinkimas tik bruka nuomonę, kad homoseksualizmas – psichinė liga. Kitaip tariant, patvirtina šią išvadą ja tikintiems.
Kitas momentas – vaikinas pasodinamas į kalėjimą už viešą santykiavimą su šešiolikmečiu, kurio tėvai vėliau „Amerikos bastūną“ paduoda į teismą. O jei tai būtų šešiolikmetės tėvai? Būtų sėdęs lygiai taip pat ir gal net ilgesniam laikui. Tik prievartavimai vyrų kalėjime šiuo atveju būtų dar skaudesni. Taigi ir čia atrodo neteisybės nerasta ir sakyti, kad kalti dabar kalinčio vaikino tėvai, nepalaikę jo aistros vyrams, nėra tikslinga. Taip, režisierė norėjo parodyti atstumtų žmonių likimus. Bet ar tikrai ji pasirinko tinkamus kelius tai padaryti?
Pavyzdžiui, šio filmo 100 proc. nereikėtų rodyti mūsų homoseksualų atveju priešiškai nusiteikusiai visuomenei, vien dėl to, kaip jie yra pateikiami. San Francisko gatvėse, kur atsidūrė iš namų pabėgęs „Amerikos bastūnas“, gyvena daug benamių homoseksualų. Žiūrėkime ir gailėkime jų – kokie jie vargšai, jų šeimos juos atstūmė ir t. t. Narkotikai, seksas už pinigus, pagaliau seksas su bet kuo, maldaujant iš svetimų vyrų lytinio akto – ar ne tokį paveikslą buvo norima paneigti šeštadienį Gedimino prospekte? Dėl ko mes tiek palaikėme LGBT bendruomenę? Kuriant, o vėliau kažkam nusprendžiant tokius filmus rodyti reikia galutinai pasiryžti nebedejuoti dėl seksualinėms mažumoms nepakančios visuomenės. Suprantu, kad vien prieš eitynes nusiteikę žmonės į šį seansą nebuvo kviečiami. Bet tarsi tokie festivaliai privalėtų turėti ir švietėjišką misiją. O jei atėjo kažkas, ką teigiama linkme paveikė eitynės? Labai tikėtina, kad žmogus sugrįžo į pirminę stadiją, kuomet tarp frykų, ligonių ir gėjų jis dėjo lygybės ženklą.
