Look at the mirror, my Robert De Niro
„Pieno lazeriai“
Žinote tą būseną, kai stebi ekrane herojų ir jo kasdienybė ima guosti? Dažniausiai jis būna keistuolis vienišius, o jų įprasta buitis atrodo tokia jauki, rami. Ir staiga jiems nutinka kažkas nepaprasto. Dviese su kate gyvenusi mergina sutinka gyvenimo meilę. Dienoraštį niūriais vakarais rašantis vaikinas įsimylį dėl jo taip pat galvą pametusią gražuolę. Tada pradedi tikėti stebuklais, už kampo tavęs laukiančia sėkme ir laime. Patiki, nes kinas tave apgauna. Tačiau yra filmų, kurie pateikdami štai tokias situacijas, atvirkščiai – moko neįklimpti taip lengvai į kinematografinį melą.
„Skalvijoje“ sekmadieniniai kino klasikos vakarai antrojoje vasaros pusėje pakvietė į amžinoms kur nors pasaulyje vykstančioms peržiūroms pasmerktą Martino Scorsese’s filmą „Taksistas“ (angl. Taxi Driver, 1976). Praėjusį sekmadienį, rugpjūčio 17 d., juostos rodymas sutapo su 71-uoju pagrindinio vaidmens aktoriaus Roberto de Niro gimtadieniu. „Taksiste“ jis filmavosi būdamas 33-erių, o jo įkūnytam veikėjui Travisui Bickle’iui – 26-eri. Kaip sakė filmą tąvakar pristatęs kino kritikas Lukas Brašiškis, „Taksistas“ mūsų šalies didžiuosiuose ekranuose yra rodomas, ko gero, pirmąjį kartą.
Nepaisant to, sunku rasti bendraamžį, kuris neturėjo ant savo kambario sienos užsiklijavęs plakato ar nebuvo ant darbalaukio užsidėjęs mohauku pasipuošusio Roberto De Niro.
Jo personažas toks vienišas ir tikras, kad net, kaip viename interviu prasitarė Robertas De Niro, po tiek metų darosi įdomu, kaip jam sekasi dabar – XXI amžiaus Niujorke. Už vaidmenį aktoriui atiteko „Oskaras“, o pats filmas ir jo kūrybinė komanda buvo apdovanota pradedant Kanų šakele ir baigiant BAFTA apdovanojimais.
Taigi kas tas su savo atspindžiu veidrodyje besikalbantis Travisas? Jam tik 26-eri, tačiau būdamas jūrų pėstininku matė tiek košmarų, kad sunkiau už gaiduko nuspaudimą jam yra užmigti. Išspręsti problemą nors ir labai malonus, bet įtartinas vaikinas ryžtasi įsidarbindamas taksi vairuotoju, važiuojančiu naktį į tuos Niujorko kvartalus, kurių jo kolegos dažniausiai vengia. Nepilnametės prostitutės, ginklų, narkotikų prekeiviai ir nuolat alkani svaigulio jų klientai, bepročiai, valkatos, vagys ir visos kitos padugnės kas naktį šmėžuoja pro jo vairuojamos geltonos taksi langus. Nenuostabu, kad Travisas įsimyli merginą iš kito pasaulio – orią, skaisčią, rodosi, nesuteptą. Tačiau ar iš tiesų ji geresnė už kitus purvino miesto gyventojus, kaip kad mano vienišasis Travisas?
Filmo scenarijuje, tikėtina, tokio vaidmens kaip Vienatvė, nėra, tačiau ji juostai svarbi kone lygiagrečiai su Robertu De Niro. Žinomo Holivudo kompozitoriaus Bernardo Herrmanno muzika sukuria idealią terpę jai plėtotis, kol galiausiai Vienatvė išsigimsta ir „vieną dieną prasideda Traviso gyvenimo permainos“. Pauzė.
Filmo pabaigoje Taksi vairuotojui nuo rodomojo piršto laša kraujas, o jo priešams ne – nes jie arba to piršto nebeturi arba nebeįstengia jo pajudinti. Kas įvyksta per tekste paliktą spragą, galite sužinoti likusiais rugpjūčio sekmadieniais apsilankę klasikos vakaruose su „Taksistu“, nes rugsėjį, palikę Niujorko gatves, kelsimės į erotiškąjį Bernardo Bertolucci Paryžių.
