Eglė Kirliauskaitė
Laikas.lt
Toliau dalinamės įspūdžiais iš „Scanoramos“. Šįkart apie uždarymo filmą, kodiniu pavadinimu „Kon-Tiki“.
„Kon-Tiki“, rež. Joachimas Rønningas, Espenas Sandbergas, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Danija, Vokietija, Švedija, 2012 m., 118 min.
Siužeto kabliukas
„Jei tiki, kad viskas bus gerai, taip ir bus“, – tai bene įsimintiniausia šio filmo frazė, pakankamai tiksliai nusakanti jo pagrindinę mintį (beje, ar tik man filmo pavadinimas kelia asociacijas su, sakykime, žemaitiškai ištarta fraze „kuo tiki“?). Norvegų tyrinėtojas Tūras Hejerdalas, degantis idėja perrašyti istoriją ir pasauliui įrodyti, kad pietų amerikiečiai dar prieš Kolumbą galėjo pasiekti Polineziją ir joje įsikurti, leidžiasi į pavojingą ekspediciją paprastu mediniu plaustu. Nepaisydamas to, jog tiek mokslininkų bendruomenė, tiek žiniasklaida ir netgi šeima jį skaitina atsisakyti šios beprotiškos minties, Tūras surenka nuotykių ieškotojų komandą ir pradeda legendinę ekspediciją „Kon-Tiki“. Čia prasideda pilna pavojų, nuotykių, tikėjimo, vyriškumo bei tarpusavio santykių išbandymų kelionė.
Pliusai
Kaip akcentavo filmą pristačiusi „Scanoramos“ direktorė Gražina Arlickaitė, smagu, jog ši istorija yra pastatyta pagal tikrus 1947 metų įvykius, o „happyend’as“ nėra tik įprastas scenaristų triukas. Net žinant, jog viskas baigsis gerai, teko laikyti kumščius už herojų sėkmę, krūpčioti, kai jų suręstą plaustą atakavo audros, rykliai ar net banginiai ir džiaugtis mažomis bei didelėmis šių avantiūristų pergalėmis. Iš tiesų filme gausu gražių vaizdų, gana įtikinamai atkurta veiksmo aplinka, laikmetis, akį traukė jį atitinkantys aktorių drabužiai. Nors pats filmo siužetas ir transliuojama mintis – siekti savo svajonių, leistis į nuotykius bei niekada nepasiduoti – neatrodo itin nauja, netikėta, visgi filmas garantuoja geras emocijas ir leidžia lengva širdimi, su šypsena palikti kino salę. Svarbiausia – be saldaus šleikštulio, kuris kartais lieka po perdėtai laimingos bei moralizuojančios pabaigos.
Minusai
Pirmiausia drįsčiau pasvarstyti pagrindinio aktoriaus Pålo Sverre Hageno pasirinkimą – žiūrint filmą vis neapleido jausmas, jog šį vaidmenį buvo galima patikėti kažkam kitam. Neįtikino ir jo laužyta anglų kalba, kuria turėjo būti pabrėžiama norvegiška kilmė. Galbūt situaciją bent minimaliai būtų pataisę tai, jei aktorius visą laiką, o ne tik epizodiškai, būtų barzdotas – šviesiaplaukis, mėlynakis, švariai nusiskutęs aktorius labiau priminė ne laisvos sielos nuotykių ieškotoją, o niekšišką arijų kastos atstovą kokioje nors juostoje apie Holokaustą arba saldų romantinės komedijos herojų. Kitas pastėbejimas būtų tas, jog filmas pasirodė kiek ištęstas ir, kaip bebūtų keista, tai daug labiau juntama per pirmąsias 15-20 minučių, o ne istorijos pabaigoje. Pernelyg neerzino, tačiau kiek padrikai, neišbaigtai pasirodė scenos, kuriomis nuklystama į pagrindinio herojaus prisiminimus ar vieta, kai kameros be svaraus pagrindo „nuslįsta“ į kosmosą ir vėl grįžta į plaustą.
Rinkitės šį filmą…
Jei svajojate apie kokią nors avantiūrą, bet trūksta padrąsinimo. Jei mėgstate moraliai teisingus, šviesius filmus su laiminga pabaiga. Jei jus žavi pagal tikrus įvykius susuktos juostos. Na, ir be abejo, jei esate neabejingi jūrai bei iššūkį metančioms kelionėms.
Nuogirdos
„Gerai, kad nebuvo pernelyg dramatiška, be jokių niūrių, neigiamų emocijų – kaip tik sekmadienio vakarui“, – mano mintis patvirtino kino salės kaimynė.
Įvertinimas (iš 5 balų)
3.5. Po peržiūros galvojau apie 4, kitą dieną – apie 3, tad tebūnie viduriukas.
Taip pat skaitykite:
LAIKAS „Scanoramoje’13“: skirtingos režisierių Aku Louhimies ir Matti Ijäs „suomijos“ (nuomonė)
LAIKAS „Scanoramoje“: ir apie vampyrus galima sukurti šedevrą (nuomonė)
Režisieriaus Ričardo Marcinkaus nepasiektas „galutinis tikslas“
LAIKAS „Scanoramoje’13“: 8 mm ir 16 mm telefoninis pokalbis (nuomonė)
Lytį pakeitusi vokiečių kino režisierė: „Nepripažįstu tolerancijos nebuvimo kaip nuomonės“ (interviu)
Kino katastrofa: Lietuvoje filmuotas italų filmas apie sibirietišką auklėjimą
